Tyrimai atskleidžia, kad maždaug 60 proc. Lietuvos visuomenės praėjusiais metais jautėsi saugūs. Saugumo jausmas galbūt ir ne iš piršto laužtas, juk demokratinėje visuomenėje saugumas pasiekiamas ne tik sąmoningu piliečių elgesiu, bet ir galimybe iš atskaitingų valstybės tarnautojų pareikalauti saugumo garantų. Tačiau dabar ne apie tai.

Saugumo jausmas suteikia ne vien teigiamų poslinkių. Paprastai kuo saugesnis asmuo jaučiasi, tuo mažiau veikia jo savisaugos ir savireguliacijos „sistemos“. Norėdama šiek tiek supurtyti beužmiegantį savo ir visų skaitytojų savisaugos jausmą, pasiūlysiu susipažinti su intriguojančia ir ne tuščius pavojaus burbulus pučiančia knyga „(Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą“, autorius Mantas Martišius.

Kaip žinia, pasiteisinimai, jog „aš tokia liga nesusirgsiu“ arba „mano gyvenime to niekada nenutiks“ – yra bėgimas nuo paties savęs, apie informacinį karą pravartu pasiskaityti kiekvienam, nes nekyla abejonių, kad didesniame ar mažesniame informaciniame kare kiekvienas iš mūsų kasdien dalyvauja kaip eilinis pilietis.

Apie tai ir ši knyga. Kas, kokiais būdais, kaip ir kodėl inicijavo jau vykusius informacinius karus bei kaip ir kodėl gali nukentėti niekuo dėtos žmonių masės.

Kad galutinai išmesčiau iš jūsų galvos informacinį karą neigiančias mintis, pakurstysiu ugnį: juk net ir dabar skaitydami šį tekstą ar kitame lange atidarytą kito šaltinio publikaciją jūs galite būti informacinio karo paliestas. To turi pakakti, kad kiltų noras susipažinti su jau vykdytų informacinių karų metodikomis, kad sužinotumėte, jog jūsų kompiuteris ir jame esanti informacija gali būti ne tik bet kam prieinama, tačiau net pasitarnauti kitiems nedoriems tikslams, o taip pat, kad sužinotumėte, jog būdų išvengti informacinį karą, matyt, nebėra. Todėl lieka išmokti jį atskirti arba bent nuspėti ir atitinkamai reaguoti.

Ši knyga neeilinė ne tik dėl mokslinio pagrindimo, tačiau ir dėl specifinio požiūrio taško – autorius nagrinėja informacinio karo sąveiką su masinės komunikacijos priemonėmis. Tai reiškia, kad masinėmis komunikacijos priemonėmis skleidžiama informacija nėra ir negali būti vertinama kaip objektyvi ir neginčijama. Kritiško vertinimo bet kuri informacija nusipelnė ne vien dėl galimo jos perdavimo tarpininkų šališkumo ar neprofesionalumo – dažnai informacija jau „gimsta“ šališka. Nuo jos „gimdymo“ ir prasideda informacinis karas.

Ateities konfliktai – tai informaciniai karai. Iš kitų karybos rūšių jie išsiskiria tuo, kad pritaikomi ne tik per karinį konfliktą, bet ir taikos metu, nes sunku nustatyti informacinio karo agresijos šaltinį, besislepiantį po anonimiškumo skraiste. Be to, skirtingai nei industrinis karas, informaciniam karui nereikia tiek daug valstybės išteklių ir lėšų, todėl, kilus konfliktinei tarpvalstybinei situacijai, valstybės linkusios jo griebtis.

Mantas Martišius „(Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą“