Pagal etiketo taisykles religijos tema nėra siūlytina maloniam pokalbiui. Ir panašu, kad mandagaus elgesio žinovai neklysta: dažnai net netyčia paliesta religijos tema gali virsti pykčiais ir nesutarimais. Tačiau pabandykime į viską pažvelgti iš toliau: kas provokuoja kalbėtojų susierzinimą – religijos tema ar pašnekovų negebėjimas sumaniai valdyti diskusijos, kad ši būtų ne tik savo požiūrio pateikimas, bet ir kito teiginių išklausymas? Peršasi mintis, kad dėl paminėtosios etiketo taisyklės „įvedimo“ ypač kaltas diskusijos meno neišmanymas.

O kad tai tikrų tikriausias menas su daugybe spalvų ir atspalvių galime patys sau įrodyti bet kurią minutę: su šalia esančiais padiskutuokite apie automobilį, apie grožį, apie pasaulio sukūrimą ir pamatysite, kad ginčas tarp dviejų žmonių gali kilti greičiau nei sudega degtukas.

Ir ką tai reiškia? Galbūt tai, kad norime būti teisūs - ne diskutuoti. Kad norime nugalėti – ne kalbėtis. Kad nemokame pripažinti – ne atmesti. Ir tai ne pavienių asmenų būdas. Priešingai – tik pavieniai gali didžiuotis galintys bet kuria tema diskuoti ir tai daryti su malonumu sakant ir klausant.

Žvilgtelėkime į viešus komentarus po straipsniais internete – diskusijos? O taip, jos įrodo mūsų pietietišką kilmę – temperamentas karštesnis už ispanų ir turkų kartu sudėjus! Turinys, deja, ne toks karštas. Etiškai išreikštų nuomonių mažai, o argumentuotų etiškų nuomonių reikia su žiburiu ieškoti. Ir tas pats, kai kalbama tiek apie religiją, apie išsilavinimą, apie kultūrą, apie nelaimes. Jei pamatines etikos taisykles klotume šiandien, kaip nerekomenduojamą temą pokalbiams įvardintume ir kultūrą, ir sriubų virimo subtilybes su kelių tiesimo finansavimo klausimus.

Norite sužinoti, kas yra mandagi, tačiau „kieta“ diskusija? Knyga „Aš tikiu. Aš irgi ne“ (Jean – Michel di Falco ir Frederic Beigbeder) jus maloniai nustebins ir įrodys, kad galima diskutuoti net religijos tema kakta į kaktą ir žodis į žodį. Knygoje pateikiamas vyskupo ir netikinčiojo dialogas. Ar gali būti didesni kraštutinumai? Tačiau net tokių priešiškų stovyklų atstovai gali rasti kelią į karštą, tvirtą ir mandagią diskusiją.

Taiklūs pašnekovų teiginiai, atidus kalbėtojo sekimas ir argumentai argumentai argumentai. Ši knyga gali būti vienas iš skaitinių, siekiantiems įvaldyti gebėjimą ne tik kalbėti, bet ir klausyti. Ne tik ką kalbėti, bet ir kaip kalbėti. Ne tik žurnalistams, bet ir į jų taikiklį galintiems patekti. Ne tik komunikacijos specialistams, bet ir kasdien kalba tikslų siekiantiems. Argumentuota diskusija kelia azartą. Įsitikinkite!

Ištrauka iš knygos:

Frederic Beigbeder: Evangelijose yra tokių vietų, kad sunku patikėti: duonos padauginimas, ėjimas vandeniu ir kiti stebuklai...

Jean – Michel di Falco: Į Evangelijos pasakojimus nereikia žiūrėti kaip į žurnalistinius straipsnius. Prieš keletą metų buvau sumanęs, ir man pritarė visas būrys redaktorių, leisti laikraštį, kuris būtų galėjęs eiti dar Kristaus laikais – „Evangelijos dienoraštį“. Aprašėme mūsų eros pradžios visuomenę. Ten buvo trumpų žinučių, įvairenybių, kulinarijos receptų, mados skiltis... Žinoma, taip pat pasakojome ir apie Kristaus gyvenimą, spausdinome liudytojų interviu ir t.t. Ši iniciatyva nebuvo darniai sutikta. Kai kurie teologai atkreipė mano dėmesį sakydami, kad rizikuojame paskatinti žmones skaityti Bibliją paraidžiui ir jie ims manyti, jog evangeliniai pasakojimai atspindi įvykius, kuriuos reikia interpretuoti tiesiogiai.

Kita vertus, vieniems epizodams tai tinka, o skaitant kitus reikia stengtis suprasti, kas norėta jais pasakyti. Tokie yra stebuklai. Reikia ieškoti jų prasmės.

Frederic Beigbeder: O duonos padauginimas, žuvys, „kelkis, Lozoriau, ir eik...“. Visais Evangelijų stebuklais norima įrodyti Dievo galybę.

Jean – Michel di Falco: Duonos padauginimas neturi būti atsiejamas nuo Eucharistijos, juo skelbiama Eucharistija. Norint į tai pažvelgti ne tik kaip į stebuklą, reikėtų ilgai aiškinti!

„Aš tikiu. Aš irgi ne“ Jean – Michel di Falco ir Frederic Beigbeder