Vokietijos ir Anglijos mokslininkų tyrimai parodė, jog bendravimas virtualiai veikia žmonių psichiką ir lemia charakterių formavimąsi, daugeliui žmonių išsivysto priklausomybė, tad jau vien dėl to nereikėtų virtualiu bendravimu užsiimti dažniau nei realiu ar juo labiau stačia galva pasinerti į internetines pažintis ir romantiškų virtualių santykių kūrimą.

Tad kodėl XXI amžiuje sutikti savo antrą pusę pasitelkus informacines technologijas dar sudėtingiau, nors šios, rodos, turėtų tik palengvinti ieškojimus?

Apklaustieji leido susidaryti nuomonę, jog virtualios pažintys sukelia daug keblumų, o dažnai ir nuvilia, kadangi žvelgiant į nuotraukas ir bendraujant virtualiai dažniausiai susidaromas nuo realybės nutolęs vaizdinys.

Ineta (18 m.) patikino, jog daugiau niekados nesivels į virtualius pasimatymus, kadangi gyvai atranda ne tai, ko tikėjosi iš žmogaus, su kuriuo prie kompiuterio leido savo brangų laiką. Mergina sako ateity vaikščiosianti tik į realius pasimatymus.

Tomas (24 m.) niekados neieškojo sau antros pusės internete, nes mano, kad tai yra netikra ir pavojinga visais atžvilgiais, ypač merginoms.

Urtė (18 m.) mano, kad bendravimas internete palengvina realų susipažinimą, tačiau vis tiek pirmenybę teikia realiems susitikimams ir bendravimui.

Realybėje žmogų galima įvertinti pagal išvaizdą, bendravimą, elgesį. Apgaulingas virtualus pasaulis gali nukreipti dėmesį kitu kampu, dažniausiai tuo, kurį mes patys norime matyti. Negana to, virtualus pasaulis keičia mūsų vertybes, tikrą pasaulį už lango, žmones.

Virtuali erdvė gali būti itin patraukli nebent vienišiems asmenims, vienišiams, kurie linkę būti uždaresni bei jautrūs atstūmimui. Bendraudami internetu tokio charakterio asmenys gali rinktis, su kuo ir kada kalbėti, turi laiko apgalvoti kiekvieną žodį ar žingsnį. Vienišiems asmenims, dažniausiai turintiems bendravimo problemų, internetas dalinai palengvina bendravimą ir padeda atsiverti. Pavojus kyla tada, kai internetas tampa vieninteliu draugu ir žmogų dominančia veikla. Kalbant apie virtualaus bendravimo pavojus, svarbu paminėti, jog bendraudamas virtualiai asmuo priverstas atsisakyti gyvos komunikacijos privalumų – kalbinių įgūdžių tobulinimo, greitos orientacijos lavinimo ir laisvumo improvizuoti. Jis tarsi atsiriboja nuo realaus pasaulio ir realių žmonių.

Virtualieji pašnekovai gali sau leisti daugiau atvirauti, meluoti arba nuslėpti tam tikrą informaciją apie save, įžūliai bendrauti ir „garsiau“ pasisakyti.

Pastebėta, jog virtualioje erdvėje žmonės yra linkę daugiau flirtuoti, labiau atsiverti ir pasitikėti Asmenys gali manyti žinantys su kuo bendrauja internete, tačiau visiškai nenutuokti apie tikrąsias jų savybes ir ketinimus. Naivu tikėtis gražių santykių iš internetinės pažinties, o internetas gali pasiglemžti ne tik daug brangaus laiko, bet ir realybės pojūtį.

Kokie asmenys turi didesnį polinkį į internetinę priklausomybę? Į rizikos grupę patenka turintys bendravimo sunkumų, drovūs, vieniši, savimi nepasitikintys asmenys. Vis dėlto dar neaišku, ar nelinkę viešai bendrauti, drovūs ir vieniši asmenys turi didesnį potraukį bendrauti internetu, ar atvirkščiai, asmenys per daug laiko praleidžiantys virtualiojoje aplinkoje ilgainiui praranda bendravimo įgūdžius, draugų ratą ir taip dar labiau atitolsta nuo gyvo bendravimo. Į internetinės priklausomybės rizikos grupę gali patekti tiek vaikai ar paaugliai, tiek suaugusieji, ieškantys bendravimo.

Deja, virtualus bendravimas vis dažniau pakeičia gyvąjį. Dažnas scenarijus: žmogus skuba po darbų namo, užsipliko puodelį arbatos ir imasi ieškoti ne tik bendravimo, bet net ir meilės virtualioje erdvėje. Kartais paieškos virsta draugyste, tačiau dažniausiai virtualus bendravimas neneša laukiamų vaisių. Asmuo iš už monitoriaus gali pasirodyti idealiu, tačiau pažintis realybėje veda nusivylimo link vienam iš dviejų.