Esame pernelyg naivūs arba tokiais apsimetame: žiniasklaidą peikiame, tačiau tik ji yra didžiosios dalies mūsų turimos informacijos šaltinis; koneveikiame bulvarinius šou televizijose ir, rodos, jau net suvokiame, kad televizija negalima pasitikėti, tačiau ir vėl nekantriai laukiame vakaro žinių. Negana to, kaskart įsitikiname, kad internete reikia mokėti informacijos ne tik ieškoti, bet ir ją atfiltruoti per dešimt smulkiausių rėčių, bet ir vėl nuoroda į „Wikipediją“ tampa žinių šviesa. Tai naivumas ar saviapgaulė?

Tikėti ne neverta, o negalima

Viskas, ką matome, girdime ar skaitome potencialiai gali būti iškreipta informacija. Nereikia kalti žiniasklaidos prie kryžiaus, kad būtų akivaizdu, jog žmonija tapo per daug priklausoma nuo kitų asmenų informacijos. Kaip žinia, kas priklausomas, tas gali būti valdomas.

Skamba snobiškai, tačiau nesunku suvokti, kad net televizijos žinios negali būti nemoderuojamos, o spauda ar internetas – erdvė bet kam ir bet kada atskleisti kūrėjo potencialą.

Informacija – prekė, tad reikia pripažinti, kad rinkoje jų esti ne tik nekokybiškų, bet ir pigiai padirbtų. Kita vertus, kaip gali tikėti informacija, kai net nežinai, kas jos autorius. Tokių anonimiškumo atvejų apstu. Negalima tikėti niekuo išskyrus save patį – pompastika be pagrindimo? O gal ir ne. Esu linkusi manyti, kad šiandien šiam skambiam žodžių junginiui pritariančiųjų būtų daugiau negu prieš keturias ar tris dešimtis metų. Gal informacijos gavėjai mokosi? O gal informacijos gavėjai yra ir siuntėjai, todėl puikiai suvokia, kodėl ja aklai tikėti negalima.

Kodėl viešoji erdvė = nepatikimumas?

Nuomonė negali būti visada suderinama su viešojoje erdvėje pateikiamu asmens įvaizdžiu ir reputacija. Saugantys įvaizdį ir reputaciją puikiai žino, kaip svarbu tai sukurti ir kiek nedaug tereikia „mito“ sugriovimui. Deja, noras nuomonę išsakyti dažnai būna stipresnis už jos autorių, todėl pats lengviausias kelias – pasislėpti (už (ne)egzistuojančio vardo, už sukurto siužeto, už parengto straipsnio, už dešimties anketų, už kito nuomonės...) ir pasilypėjus aukščiau prabilti. Prabilti tiems, kurie vis dar tiki viešu kalbėtoju ir, žinoma, jo kalbomis.

Iš atsitiktinio galima sukurti nuolatinį veiksmą. Vėl tiems tikintiesiems.

Viešoji erdvė negali būti patikima jau vien dėl šimtų ar tūkstančių interesantų su skirtingai užmojais. Ar bereikia sakyti, kad tikėti tuo, kas net kūrėjų iki galo neįtikina, yra modernusis naivumas. Tai irgi tiems, kurie tiki.

Viešoji erdvė tapusi spalvotu žaidimų kambariu: lėktuvai, mašinytės, virtuvė, pieštukai, knygos ir daug spalvų, kurios pranyksta, vos uždarius kambario duris.

O toliau bus...

Žmonių susvetimėjimas tokiame kontekste skamba juokingai. Įdomu, ką pasakytų psichologai, tačiau esu linkusi manyti, kad milžiniški informacijos kiekiai ir (ne)galėjimas jais pasitikėti jau dabar yra iškreipęs žmonių santykius ir pakeitęs žmogaus vertinimą: lieka gajus naivumas ir tikėjimas viskuo arba akiplėšiškas neigimas ir bet kokios informacijos atmetimas.

Viduriuko paieškos įmanomos? Kokias kriterijais reikėtų vadovautis?

Visuomet egzistavo skirtingi požiūriai. Galbūt didžiausia problema ta, kad dabar kiekvienas savo požiūrį bandome paversti tiesa, o ši tampa (ne)patikima. Vadinasi, žodį „kritikas“ jau greitai siesime ne su mokslo ar meno vertinimu – terminas bus žodžio „atidus“ sinonimas.