Lietuvos moteris krizės dažniausiai ištinka savo šeimose susiduriant su patiriamu fiziniu, psichologiniu smurtu, netektimi, nedarbu, priklausomybėmis (alkoholio, narkotinių medžiagų, lošimų), skyrybomis vidutiniame amžiuje. Nepaisant to, kad Lietuvos moterys Europoje pirmauja pagal išsilavinimą, jų patiriamos krizės– dažnėjantis reiškinys.

Riba tarp kasdienių problemų ir krizės

Psichologinė krizė – tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią jam reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimo būdų, nes turimų nebepakanka. Krizės metu žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena. Žmogus išgyvena stiprius neigiamus jausmus, neviltį, bejėgiškumą, baimę, įtampą, nerimą, liūdesį, pasimetimą. Jis nežino, kaip spręsti problemą arba ką daryti. Psichologinės krizės metu iš anksčiau sukaupta patirtis jau nebepadeda. Tokia situacija gilina bendrą pasimetimą ir bejėgiškumą, mažina pasitikėjimą savimi, todėl tokiais atvejais būtina pagalba. Tai gali būti artimi šeimos nariai, draugai, krizių įveikos specialistai.

Psichologinės krizės gali trukti iki 2 mėnesių. Jeigu psichologinės krizės užtrunka ilgiau ir jas lydi stiprūs išgyvenimai, žmogui nepavyksta grįžti į normalų kasdienį gyvenimą, ši būsena jau nebevadinama krizine. Tuomet nustatomi ar diagnozuojami galimi tokiais atvejais sutrikimai pagal dominuojančius simptomus ar sutrikimus – emocijų, elgesio ir kitus. Krizių intervencija yra taikoma tik psichologinių krizių metu.

Pesimistines nuostatas lemia visuomenės išpažįstamas jaunystės kultas

Retai, tačiau pasitaiko, kada vidutinio amžiaus 40-55 metų moterys kreipiasi dėl šeimyninių problemų – skyrybų, problemų savo suaugusių vaikų šeimose. Atrodytų daug kas nuveikta, pasiekta, padaryta, išauginti vaikai, belieka gyventi sau ir su savo antrąja puse pasitikti gyvenimo saulėlydį. Tačiau ne visoms moterims susiklosto gyvenimas taip, kaip gražiose pasakose. Likusios vienišos, išsiskyrusios, našlės pasijunta vienišos, kada suaugę vaikai palieka namus, tada moterys iš naujo pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, savirealizacijos, o jeigu staiga, kaip iš giedro dangaus žaibas, įvyksta skyrybos, tai tampa sunkiu išbandymu.

Jei esi vidutinio amžiaus ir manai, kad geriau jau niekad nebebus, jei tik pavyksta pakeisti požiūrį ir atrasti naujų vertybių - kodėl gi ne?

Tokias pesimistines nuostatas lemia mūsų visuomenės išpažįstamas jaunystės kultas ir senatvės, ypač moterų, nuvertinimas. Būtent tai verčia moteris delsti perkainuoti vertybes ir žūtbūt stengtis atrodyti jaunesnėmis. Jei kurie mano, kad vidutinio amžiaus moteriai telieka rūpintis raukšlėmis ar antsvoriu arba dejuoti dėl lizdą paliekančių vaikų ar vyro, kuris nepabėgtų pas daug jaunesnę? Būtent šiuo laikotarpiu moteris sprendžia kur kas svarbesnius dalykus, nei jums atrodo. Pirmiausia galutinai palaidoja kai kurias viltis: tuščios ištremiamos į iliuzijų pasaulį, atsisveikinama su narcistiniais idealais, fantazijomis, imama trokšti paprastumo, siekiama būti savimi. Jai nebereikia stengtis kam nors įtikti, atitikti idealo. Kita vertus, ji turi susitaikyti su nemenkais reikalavimais sau. Nelengva priimti save tokią, kokia esi, o ne tokią, kokia norėtum būti. Tačiau moters, nusimetusios iliuzijų naštą, tiesos alkis ypač stiprus. Nebėra reikalo daugiau apgaudinėti kitų, neįmanoma apgauti savęs.

Ar sugebėsime įveikti ne tik psichologinę krizę, bet ir amžiaus krizę, labiausiai lems tai, ar leisime sumenkinti save iki biologinės būtybės ar atkakliai sieksime tapti visaverte asmenybe.

Moterys, kurios gyvenime atsiskleidžia tik kaip motinos ar žmonos, amžiaus krizę išgyvena daug sunkiau nei turinčios įvairių užsiėmimų. Matyt, dėl sunkumų „kalti“ ne tik hormonai, bet ir pačios moters pasirinkimas. Svarbu, koks ryšys ją siejo ir sieja su vyrais, ypač su sutuoktiniu. Jeigu tik seksas ar vaikai - bus sunku, tačiau jei abu vertinami kaip asmenybės, dviejų žmonių laukia puikus meilės ruduo. Prieš tokias moteris - naujos perspektyvos, jas atveria sukaupta patirtis, širdies dosnumas, kiti sielos turtai. Nebegali tapti motina? Gali būti motiniška gyvenimui, anūkams. Apmaudu, kad nebegali vilioti? Fizinį gyvastingumą galima pakeisti kūryba ir gyvenimas vėl taps džiuginamai vaisingas.

Gyvenime daromos klaidos, o sakykite kas jų nedaro? Ne veltui sakoma „gyvenimas - mokykla, mes jame mokiniai, kartais gavus blogą pažymį tenka kartoti neišmoktą dalyką“, juk absoliutaus tobulumo nėra! Taip ir mokomės iš savo patirtų klaidų, kartodami jas ne vieną kartą.

Norisi pastebėti, kad dažnai moterys mėgsta užsidėti rožinius akinius ir matyti tik tai, kas yra gera, gražu ir, jų supratimu, joms tai patinka, o nematoma tai, kas iš tiesų negerai, netinkama ar blogai. Taip gyvendamos jos galvoja, kad šeimoje vyras metams bėgant pasikeis – nebevartos alkoholio, nebesmurtaus... Deja, gaunasi atvirkštinis variantas. Moteris nusiima rožinius akinius ir sako „pavargau stengtis, rūpintis visomis gyvenimo problemomis, laikyti nebe tris, o keturis kampus“. Dažnai užsidedama per daug atsakomybės už kitus - šeimą, vaikus, vyrą, tėvus - ir nesugebama ne tik akimirkai sustoti ties savimi, savo tikslais, svajonėmis, meile sau, savo pomėgiais, bet prarandamas savasis ,,Aš“.

Vos paklausus, kada atostogavote, kokią paskutinę knygą skaitėte ar kokiame įdomiame renginyje buvote, atsakymas būna paprastas – „neturiu laiko“. Besisukdamos rate kaip voveraitės, moterys nepastebi, kaip užauga vaikai, kaip laiko tėkmė negailestingai nieko nesugrąžina atgal. O vos tik įvykus kokiam nors emociniam sukrėtimui, pradedama analizuoti save, ką ne taip darėme, ne taip auklėjome, ne taip mylėjome, vėliau jaučiamas kaltės jausmas.

Kad taip nenutiktų, reikia išmokti džiaugtis kiekviena diena, skirti laiko sau, savo mintims, svajonėms ir savirealizacijai. Pirmiausia reikia mylėti save, tuomet galima mylėti kitus ir tikėtis meilės iš jų. Tikroji laisvė atsiranda iš mūsų atsako į gyvenimą, o ne iš to, ką gyvenimas teikia mums. Visi kliuviniai yra užslėptos gyvenimo pamokos, gerbkime jas ir mokykimės iš jų.

Moterų krizės – dažnėjantis reiškinys

Galima pastebėti dažnėjančią moterų krizių tendenciją, kadangi didelis nedarbas, šeimose moteriai tenka didesnis krūvis, atsakomybė.

Labai svarbu, kokį šeimos modelį moteris atsineša iš savo vaikystės: kaip ji bendravo su savo tėvais, kokie buvo santykiai su mama ir tėčiu. Mūsų vaikystės patirtis vaidina ypatingai didelį vaidmenį, formuojantis mūsų baziniam savęs vertinimui, tai tarsi savęs vertinimo pamatas. Augant vaikui, jo sėkmės ar pralaimėjimai ir tai, kaip su juo elgiamasi jo artimiausioje aplinkoje ar šeimoje, stipriai prisideda prie savęs vertinimo formavimo. Žemo savęs vertinimo pasekmė yra artimų santykių problemos, pyktis, stresas, vienišumo jausmas, padidinta depresijos tikimybė. Taip susikuriamas bejėgiškumo jausmas.

Tapusi psichologinio ar fizinio smurto auka, moteris netenka sveikatos, dažnai yra ribotų galimybių, mokytis, dirbti, siekti savo tikslų ar svajonių. Tai skatina asmenybės degradaciją, moterys, patyrusios psichologinį ar fizinį smurtą, sunkiai bendrauja šia tema, atsakymus argumentuodamos tuo, kad joms niekas nepadės, o reikės grįžti namo pas tą patį vyrą. Į policiją nesikreipia, nes vyrauja įsitikinimas, kad ten nebus suprasta, juk tai – šeimos problemos ir konfliktai, maža to, juk nėra namų be dūmų - tada „spręskite tarp savęs, mielieji, tai jūsų barniai ir konfliktai, mes jų neišspręsime, tai jūsų reikalas“, tokių atsakymų susilaukia moterys, besikreipiančios dėl smurto šeimoje.

Išgyvendamos psichologinę krizę, moterys prašo pagalbos dažniausiai tik tada, kai jos būna visiškai sugniuždytos ir nebetiki, kad kas nors gali padėti ir ar aplamai jau galima pakeisti esamą padėtį, kuri tęsiasi daug metų. Daugelį metų smurtą kentusios moterys jaučiasi bejėgės, įbaugintos, būna įsitikinusios, kad vyrai yra visagaliai ir niekas jų nesutramdys. Jos nebetiki savo jėgomis, kad gali pačios susikurti savarankišką gyvenimą. Lietuvoje smurtaujama prieš 30 procentų visų moterų, dažnai galvojama, kad smurtaujama asocialiuose šeimose, deja, tai mitas. Psichologinis arba fizinis smurtas vyksta išsilavinusių, garsių žmonių šeimose, tačiau jų antrosios pusės apie tai nekalba, tai laikoma tabu, nes bijoma tolimesnių pasekmių.

Jei patyrėte smurtą, nekaltinkite savęs dėl to, kas įvyko. Būkite kantri, suteikite laiko sau. Niekas nepasveiksta greitai, iš karto ir galutinai. Nebauskite savęs už silpnumą, klaidas. Džiaukitės kiekviena, net ir maža, savo pergale. Jūs esate verta meilės būdama tokia, kokia esate.

Smurtą patyrusi moteris gali rinktis – nieko nedaryti, stengtis pakeisti situaciją ar nutraukti smurtinius ryšius.

Kontroliuokime tai, kas vyksta mumyse

Lietuvos moterys – labiausiai išsilavinusios Europos Sąjungoje. Eurostato duomenimis, 2009 m. vidurinį ir aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą turėjo 92,3 % 25–64 metų amžiaus Lietuvos moterų, tai – aukščiausias rodiklis Europos Sąjungoje (Estijoje – 91,2 %, Latvijoje – 90,1 %).

2009 m. į Europos Parlamentą išrinktos 3 moterys. 2008 m. į Lietuvos Respublikos Seimą išrinktos 26 moterys. Trijų iš dešimties Lietuvos Respublikos Seimo komisijų pirmininkės yra moterys. Daugiausia moterų valstybės valdyme dalyvauja Švedijoje – jos sudaro 46 % nacionalinio parlamento narių, Nyderlanduose – 41 %, Suomijoje – 40 %, Belgijoje – 39 %, Danijoje – 38 %, Ispanijoje – 37 %, Lietuvoje – 18 %.

Galbūt būtų per drastiška pasiūlyti taisyklių, kurias taikydamos moterys galėtų jaustis saugesnės nuo gyvenimo krizių, situacijų, kurios laukia gyvenimo labirintuose. Dauguma mūsų gyvenimo potyrių vyksta mūsų galvose. Tai, ką patiriame kaip tikrovę, labai priklauso nuo to, ką manome esant tikrovei. Gyvenimas vyksta iš vidaus į išorę. Jei jaučiatės laiminga, priežastis yra vidinė būsena. Jei esate nuliūdusi, priežastis taip pat yra vidinė būsena. Mūsų pasaulis yra viso, kas vyksta jumyse, atspindys. Kartais galime ir nesugebėti kontroliuoti to, kas nutinka mums, tačiau galime kontroliuoti tai, kas vyksta mumyse.

Jūs galite išmokti būti laiminga situacijoje netgi tada, kai negalite būti laiminga dėl situacijos. Išmokite mylėti save, tuomet galėsite mylėti kitus ir tikėtis meilės iš jų. Ir mokykitės atsižadėti to, ko protui nereikia...