Kiekvienas žmogus yra patyręs arba patyria nepasitikėjimo savimi jausmą, kuris trukdo kurti gyvenimą tokį, kokio norima. Psichologai teigia, jog nepasitikėjimo savimi šaknys siekia vaikystę, kuomet tėvai savo vaikams skiria mažai dėmesio. Dėl šios priežasties vaikui gali atsirasti daugybė psichologinių problemų: savęs nuvertinimas, nepasitikėjimas savo išvaizda, savo pasiekimais ir t. t. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį į vaiko gabumus, vidinį pasaulį, padėti jam save atrasti kaip asmenybę, leisti tobulėti ir semtis žinių.

Vaikams ir paaugliams ypatingai svarbi kitų nuomonė. Šiandien jie gali būti įsitikinę, esą patys blogiausi, nieko nesugebantys, negražūs, netalentingi, negalėsiantys tapti krepšinio žvaigždėmis, vadovais arba puikiais kulinarais, jeigu kažkada kažkas jų nepalaikė ir neparagino nepasiduoti siekiant savo svajonių. Dėl šių priežasčių ateityje gali kilti nemalonių situacijų karjeroje, asmeniniame gyvenime, bendravime su aplinkiniais. Štai kodėl tėvai privalo aktyviau dalyvauti savo vaikų gyvenime.

Ką reikėtų daryti, kad vaikas jaustųsi drąsus ir pasitikintis savimi?

Edukologai teigia, kad svarbu vaiką deramai pagirti netgi už smulkmeną, kuriai jis skyrė savo jėgas ir laiką. Nereikėtų vaiko barti už tai, kad jis, bandydamas iškepti blynų, sudaužė lėkštę, spręsdamas uždavinį padarė klaidų, tapydamas ištepliojo kambario sienas: svarbiausia, kad vaikas bando ir ieško savojo „aš“! Tėvams privalu girti, raginti ir palaikyti savo vaiką bet kokiame bandyme tobulėti.

Kaip jau žinoma, dažniausiai vaikai stengiasi atkartoti viską, ką daro jų tėvai ir aplinkiniai. Todėl ypač svarbu susimąstyti ir atkreipti dėmesį į savo elgesį prie vaikų.

Pasakykite savo vaikui, kad jis – pirmūnas ir jis juo taps! Svarbiausia vaikui tuo patikėti ir jam viskas pavyks. Tėvų meilė ir pakantumas gali padėti vaiko asmenybės vystymuisi. Svarbu nebijoti pasakyti vaikui komplimentų ir paskatinančių žodžių. Vaikui būtina įdiegti tikėjimą savimi ir jokiais būdais jo žeminti.

Mokslininkų tyrimai parodė, jog vaikai, kurie vaikystėje žeminami, daug sunkiau realizuoja save gyvenime, dažniau pasuka nusikaltimo, degradacijos keliu, tampa nelaimingais, jiems žymiai sunkiau sekasi siekti savo tikslų, įsilieti į visuomenę, jie dažniau tampa nervingais ir užsisklendžia savy. Tie vaikai, kurie vaikystėje giriami ir palaikomi, gyvenime sulaukia didesnio pasisekimo, dažniau save atranda kaip asmenybę, nebijo reikšti nuomonės bei užmegzti bendravimo su aplinkiniais.

Tačiau nereikia pamiršti, kad per didelis vaiko gyrimas taip pat nėra sveikintinas. Vaikas turėtų savimi tikėti ir pasitikėti, tačiau nemanyti turįs teisę skriausti ir žeminti kitus, „lipti“ per galvas. Visame kame turi būti ribos.

Ir nepamirškime, jog nesvarbu, kad kartais niekas mumis netiki ir nepasitiki, svarbiausia, kad tikime ir pasitikime savimi, žinome, ko norime iš gyvenimo. Tuo svarbu tikėti ir tėvams, ir vaikams.

Kažkas iš didingų filosofų yra pasakęs: „Jeigu jūs pats save žemai vertinate, pasaulis jums daugiau nieko nepasiūlys!“