Dingusi mergina, nužudyta paauglė ir vis pasigirstančios istorijos apie keistas virtualias pažintis veda į vieną ir tą pačią vietą – socialinius tinklus. Juose bendravimas verda dieną ir naktį, o pažintys kompiuterio ekrane į susitikimus realybėje pavirsta dešimtimis ar šimtais per dieną.

Klausimą, ar tai reiškia, kad žmonės yra drąsūs, psichologas Marius Daugelavičius apverčia aukštyn kojomis. Pasak psichologo, viskas yra priešingai: virtualiai bendraujantys – dažnai kuklūs ir nedrąsūs.

Virtualus bendravimas kaip greitas maistas

Psichologas M. Daugelavičius ironizuodamas teigia, kad bendravimas socialiniuose tinkluose ir apskritai virtualioje erdvėje yra tas pats, kas greitas maistas: pigus ir greitai numalšina alkį. „Skrandis pilnas. Skanu, malonu, tačiau nauda organizmui abejotina. Virtualus bendravimas – greitas maistas, tačiau juk norisi ir sveiko maisto“, svarsto M. Daugelavičius.

Pasak specialisto būtent „sveiką“, t. y., gyvą bendravimą ir derėtų rinktis, o virtualiu galima tik „pasmaguriauti“.

Virtualiai – drąsu, realiai – baisu

Nors žiniasklaidoje dažniausiai nušviečiamos tik tragiškos virtualių pažinčių baigtys, realybėje apstu socialiniais tinklais užsimezgusių naudingų pažinčių, draugiškų ir net romantiškų santykių be krislelio neigiamų emocijų. „Viskas priklauso nuo konkrečių situacijų ir žmonių“, lakoniškai apibendrina M. Daugelavičius.

Pasak jo, virtualiai bendrauti yra daug lengviau, o gyvai susitikus – baisu. „Prie kompiuterio sėdėti jauku ir saugu – tai pažįstama aplinka. Realybėje visai kitaip.“

Nors spaudoje pasirodę gąsdinantys pranešimai apie virtualaus bendravimo pavojus visuomenę suneraminto, psichologas situaciją vertina santūriau. „Kol virtualus bendravimas tik tuo ir apsiriboja, pavojaus lyg ir nėra“.

Psichologas pataria, kuo netikėti ir kur nesusitikti

M. Daugelavičius akcentuoja, kad yra du niuansai, kuriuos suvokiant, virtualios pažintys neatrodo mistiškai ir bauginančiai. Pirma - mintis, kad virtualus įspūdis ir žmogaus apie save kuriamas „aš“ nebūtinai atitinka realųjį asmenį, antra – savisaugos jausmas, kuris neturi leisti susitikti su virtualiais draugais nesaugiose vietose.

„Reikia jausti skirtumą tarp to, kaip žmogus save pristato, ir to, kas jis gali būti iš tikrųjų“, aiškina psichologas. Kaip teigia M. Daugelavičius, būtent čia ir slypi didžiausi pavojai – lengva apsirikti, todėl virtualus bendravimas reikalauja budrumo ir kritiško žvilgsnio.

Antras psichologo patarimas: jei virtualūs draugai dega smalsumu susipažinti realybėje, pažinčiai turi būti pasirinkta saugi, vieša vieta. „Negalima eiti į susitikimus „slidžiose“ vietose – vieno iš draugų namuose, parkuose...“

Savisaugos jausmas, kritiškas mąstymas ir budrumas socialiniuose tinkluose būtinas, tik ar šis „greitas maistas“ viso to vertas?