Kasmetinis žolės deginimo vajus Lietuvos ugniagesius vėl verčia sukaupti jėgas neatsakingų gyventojų elgesio pasekmėms mažinti. Kaip skelbia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, nuo metų pradžios jau išdegė apie 1,4 tūkst. ha. atvirų teritorijų (palyginimui, Utenos miesto plotas – 1,5 tūkst. ha.), o šie gaisrai sudaro daugiau nei ketvirtadalį visų gaisrų. Jei ugniagesių raginimai nedeginti žolės gyventojų ausis pasiekia, jie vis dar lieka nesuvokti.

„Naudingi gaisrai“ – ne Lietuvoje

Manoma, kad gana dažni miškų gaisrai yra padėję augti sekvojoms (didžiausiems pasaulio medžiams), kadangi stora šių medžių žievė atspari liepsnoms, o nuo didelio karščio jų kankorėžiai „pasipūsdavo“ ir taip leisdavo aplink save išbarstyti sėklas.

Pavyzdžiui, Aliaskos tundroje, kai gaisras nusiaubė melsvųjų eglių plotus, vietoje jų ėmė augti lapuočiai, kurie amerikiniams briedžiams ir kitiems gyvūnams užtikrino maisto. Yra daromos prielaidos, kad Aliaskos miškų gaisrai prisidėjo prie medžių ir gyvūnų įvairovės plitimo.

Fiksuojama, kad Šiaurės Amerikoje buvo laikmetis, kuomet nebuvo imamasi jokių priemonių miškų gaisrų gesinimui, jeigu jie nekeldavo grėsmės žmonėms ir jų turtui. Toks elgesys buvo aiškinamas, kaip tinkamas būdas besikaupiančios negyvos storos miško paklotės naikinimui.

Manoma, kad pasaulyje yra dar daugiau vietovių, kurias nusiaubę gaisrai atnešė naudos. Svarstoma, kad prieš tūkstančius metų Australijoje aborigenų išdegintų miškų vietoje išaugo ugniai atsparūs žolynai ir eukaliptų giraitės. Spėjama, kad Afrikos savana priešistoriniais laikais taip pat buvusi miškinga iki vietinių medžiotojų sukeltų gaisrų.

Šiandien „naudingųjų gaisrų“ prireikia nebent milžiniškuose tropiniuose miškuose, mat juose dėl pernelyg didelės drėgmės ugnis savaime įsiplieksti tiesiog negali.

Ir tarnas, ir šeimininkas

Manoma, kad patys pirmieji gaisrai pasaulyje kilo arba savaime, arba nuo žaibų ir išsiveržusių ugnikalnių. Dėl to dažniausiai nukentėdavo sausa augalija. Bėgant amžiams, žmogus „įminė“ ugnies mįslę – ja atbaidė laukinius žvėris, ja šildėsi, ją gerbė, o neatsargiai ja pasinaudojęs ir nesuvaldęs, prarasdavo savo buveines ir maisto rinkimo bei medžioklės plotus.

Dar nuo senųjų laikų žinomas posakis, jog „ugnis – geras tarnas, tačiau blogas šeimininkas“, šiandien įgavo ypač didelę reikšmę: pasaulis telkia milžiniškas pajėgas gaisrų gesinimo procesų tobulinimams, todėl neatsakingas elgesys su ugnimi ar juo labiau tyčiniai atvirų plotų padegimai netoleruotini.

***

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prašo gyventojų nedeginti pernykštės žolės, o pastebėjus tokius gaisrus, nepraeiti pro šalį, bet pasistengti patiems ją užgesinti, nelaukiant kol liepsna išplis į didesnius plotus. Liepsnojančią žolę nedideliame plote lengvai galima užgesinti užplakant liepsną medžių šakomis, užpilant ją vandeniu arba smėliu. Jeigu matote, kad su ugnimi nepavyks lengvai susidoroti, nedelsiant kvieskite ugniagesius bendruoju pagalbos telefonu 112.