Interneto gyventojai, veikiausiai, puikiai žino temų rimtumą ir spalvingumą suderinusį internetinio vandenyno koralinį rifą – Austėjos blogą (austejosblogas.lt). Negirdėjusiems – tai tinklaraštis apie šeimą, vaikus ir švietimą.

Tinklaraščio autorė Austėja Landsbergienė  teigia, jog dvi išleistos knygos rašymo troškulio nenumalšino, tad ji bent tokiu būdu realizuoja naujas idėjas, mintis ir vis rašo, rašo...

Esate populiaraus lietuviško tinklaraščio autorė. Ar šiandien, po vienerių gyvavimo metų, atradote populiarumo receptą?

Gruodžio viduryje tinklaraščiui  buvo metai. Tiesa, pradėjau rašyti šiek tiek anksčiau, tačiau tokia forma, kaip dabar, jam buvo suteikta 2008 metų gruodį.

O dėl populiarumo... JAV populiarūs tinklaraščiai yra tie, kuriuos kasdien aplanko šimtai tūkstančių lankytojų (kalbu ne apie atverstus puslapius, o apie lankytojus), tai mano tūkstantėlis (tiek vidutiniškai kasdien apsilanko tinklaraštyje) atrodo lašas jūroje ir atlieka puikų „nusodinimo ant žemės“ darbą. Kai pradėjau rašyti, atrodė, kad nebus svarbu, ar tinklaraštyje lankysis žmonės, tačiau kuo toliau, tuo svarbiau, tuo atsakingiau žiūriu į tai, ką darau, nes tobulėjimui ribų nėra ir reikia džiaugtis, kai atrandi savo nišą, ir žmonės pasirenka grįžti būtent pas tave.

Rašyti aš visada labai mėgau. Svajojau išleisti knygą ir dabar, kai jau dvi išleistos, tas troškulys vis dar nenumalšintas, nes galvoje – tūkstančiai, ne, šimtai tūkstančių minčių, idėjų ir projektų. Rašymo stilių išlaikiau tą patį nuo pirmos dienos: tiesiog esu tokia ir tiek. Turiu vidinius stabdžius, jaučiu, ką galiu sakyti, o ko - geriau ne. Temas renkuosi labai paprastai: rašau apie tai, kam nesu abejinga, apie ką galvoju, kas neduoda man užmigti tol, kol neaprašau.

Blogo rašymas Jums – kasdienis darbas? Laisvalaikis? Tiesiog viešas dienoraštis?

Ta tinklaraščio kategorija, kuri pavadinta „dienoraštis“ ir yra mano, tiksliau, mūsų šeimos, dienoraštis. Jį rašyti pradėjau paskatinta vyro. Jis matė, kad kalbėjimas su tėvais, artimaisiais ir draugais, likusiais Lietuvoje, apie tai, "kaip gyvename", atima labai daug laiko. Pagalvojau, kad „kaip gyvename“ galiu rašyti tinklaraštyje, o, jeigu kas nors norės pasikalbėti ne apie tai, „kaip gyvename“, o „apie gyvenimą“, tai tokiems pokalbiams yra telefonas, elektroninis paštas, „skype“ ir reti susitikimai, kai kalbame iki paryčių.

Pavyzdžiui, kartą su mama, kai buvau Lietuvoje, prakalbėjome iki ketvirtos valandos ryto. Su draugės šeimyna – iki penktos. Bet apie tuos pokalbius nerašau nei internetiniame, nei kokiame nors „popieriniame“ dienoraštyje, nes manau, kad tai – per daug intymu, per daug brangu, kad būtų pasidalinta. Todėl į tinklaraštį nededu nei nuotraukų, nei video įrašų, kurie mums atrodo patenkantys į mūsų šeimos asmeninę erdvę.  Lygiai taip pat neaprašau „giliausių“ pokalbių su vaikais, nes tai – nepakartojama ir nepapasakojama, o išjaučiama.

Pats tinklaraštis pradžioje atrodė kaip puiki „saugykla“ straipsniams, kuriuos rašau ir rašiau į „Mažylį“, „Alfą“, Veidą“, „Žvirblių taką“ ir kt. Tačiau... aš visada labai norėjau užsiimti visuomenine veikla. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad tinklaraštis tampa tam tikru visuomeniniu institutu, kur renkasi panašaus mąstymo žmonės – ir dėl to mano širdis dainuoja! Todėl ir įsipareigojimas auga. Tai, kas anksčiau buvo vien tik laisvalaikio veikla, dabar pamažu tampa jau ir darbu (na, nemokamu, tačiau viduje jaučiu, kad tai – darbas).

Blogo rašymas -  veikla, kuri arba įtraukia ir suryja vis daugiau laiko, arba greitai pabosta ir yra atmetama. Vadinasi, viskas priklauso nuo rašančio asmens. Iš kokių charakterio bruožų galima atpažinti blogerį?

To tikriausiai reiktų klausti mano artimųjų.

Jūsų tinklaraščio temos – šeima, vaikai, švietimas. Ar kartais nesijaučiate užsikraunanti beribės atsakomybės?

Man ta atsakomybė ir tai, kad kažkam įdomi mano sritis, ir yra didžiausias variklis, todėl negaliu liautis rašiusi. Turiu savo filosofiją, turiu savo – moksliškai pagrįstą - požiūrį, kuris susiformavo studijuojant, skaitant begalę knygų ir auginant savo keturis vaikus, todėl jaučiu, kad turiu ką pasakyti. Tai, kad žmonėms įdomu, ką turiu pasakyti, yra svarbiausia priežastis, kodėl – kaip pasakė viena mano draugė – „gyvenu kompiuteryje“.

Blogo sukūrimas, jo tobulinimas, temų filtravimas, turinio kokybės gerinimas, plėtimasis, kas dar? Ir kokioje stadijoje Jūsų tinklaraštis?

Sakyčiau, kad dabar vyksta turinio išsikristalizavimas. Manau, kad jau mano skaitytojai pajuto, apie ką yra mano tinklaraštis: esu už tėvų buvimą kartu su vaikais; už atsakingą tėvystę (kai tėvai ne „bet kaip“, o sąmoningai augina vaikus, domisi, ką ir kaip galima daryti juos auginant); išmanau švietimo sistemas ir tomis žiniomis galiu pasidalinti; auginu keturis vaikus, tie vaikai jau nebe kūdikiai, todėl galiu kritiškai žvelgti į įvairias teorijas, jas vertinti ne tik kaip mokslininkė, bet ir kaip mama.

Tinklaraštyje svarbi ir „Darbelių“ dalis. Labai džiaugiuosi, kad turiu žmogų – auksarankę mamą Renatą – kuri tapo atsakinga už šią skiltį. Pastebėjau, kad vieni žmonės ateina daugiau dėl darbelių, o kiti – dėl temų, todėl greitu metu atskirsime darbelių ir temų srautus. Taip pat turiu keletą pažįstamų vienos ar kitos srities specialistų, kurie gali rašyti mokslo populiarinimo straipsnius apie šeimą, vaikus ir apskritai visuomenę per savo specializacijos prizmę. Štai prieš keletą dienų susitarėme, kad draugė – lygių galimybių specialistė – irgi reguliariai prisijungs bei praturtins tinklaraštį savo profesinėmis įžvalgomis.

Taigi, tikriausiai dabar vyksta turinio gerinimas ir plėtimasis...tuo pačiu generuojant vis naujas idėjas.

Liutauras Ulevičius viename savo interviu, kalbėdamas apie blogus, yra pasakęs, jog „žmogiškumas visada yra privalumas.“. Kiek šio „prieskonio“ Jūs dedate į savo tinklaraštį?

Įdomu, ką jis turėjo omeny, kai sakė „žmogiškumas“? Jei tai, kad tinklaraščio skaitytojams patinka, kad jiems rašo ir su jais bendrauja „gyvas“ žmogus – tai, manau, jis buvo visiškai teisus.

Jeigu turėta omeny „humaniškumas“, tai net nežinau...yra daugybė tinklaraščių rašytojų, kurie netrykšta žmogiškumu, tačiau yra labai populiarūs.

Informaciją susirinkti gali bet kas. Tinklaraščio esmė – žmogus, kuris pateikia tą informaciją. Jeigu skaitytojams tas žmogus pasirodo įdomus, vertas dėmesio, jie sugrįžta. Dėl to kiekvienas žmogus – ypač, jei ateina naujai ir „užsikabina“ – man yra labai brangus ir džiaugiuosi it mažas vaikas.

Koks Jūsų kaip blogerės tikslas?

Noriu, kad mano tinklaraštis taptų tam tikros filosofijos žmonių susibūrimo vieta: žmonių, kuriems rūpi tėvystė, kurie nori prasmingai leisti laiką su vaikais, kuriems rūpi jų vaikų švietimas ir kurie nori, kad tas švietimas būtų kokybiškas. Iš tiesų noriu tėvus ir pedagogus burti draugėn dėl vieno tikslo: kurti optimalią gerovę vaikams.

Jeigu tėvai jaučiasi tvirti savo tėvystėje, jeigu tėvai yra ramūs dėl švietimo įstaigų ir jų kokybės, jeigu pedagogai jaučiasi gerbiami ir dirbantys svarbų darbą – manau, visai visuomenei nuo to yra tik geriau.

Belieka mokslininkei, tiklaraštininkei ir mamai, Austėjai Landsbergienei, palinkėti kantrybės bei vis naujų tikslų.