Monika Daržinkevičiūtė – ryški muzikos padangės žvaigždutė.
Žvelgiate į nuotrauką ir purtote galvą, jog nepažįstate? Vadinasi, ne Monika per mažai dirba, o Jūsų muzikinės astronomijos žinios skurdokos.
Mergina mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, fortepijono klasėje, skina laurus tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose konkursuose o, išgirdusi, kad noriu imti iš jos interviu, neslepia nuostabos: juk Ji - ne blizganti pop scenos lėlė.
Kas Tave supažindino su muzika?
Muzika nuo pat mažens buvo šalia manęs. Namuose dažnai girdėdavau klasikinės muzikos įrašus, tačiau tuo metu, kaip ir daugelis vaikų, norėjau būti aktore ar dainininke. Negalvojau, kad pati galėčiau groti, tačiau, kai buvau septynerių, atsirado galimybė mokytis dramos ir grojimo fortepijonu. Po metų nusprendžiau, kad apsistosiu tik ties vienu jų, mane labiau sužavėjusiu - fortepijonu.
Tavo kelias į muzikos pasaulį: koks jis buvo?
Nelengvas. Buvo visko: ir juodų, ir saulėtų dienų, ir negrojimo laikotarpių, ir tokių, kai tiesiog negali sustoti groti, ir pergalių, ir nesekmių – visko.
Mokykla. Kas ji Tau: pagrindinė veikla ar tai, kas lieka po muzikos?
Bendri, ne muzikiniai dalykai, atrodytų, nėra labai svarbūs, tačiau, negaliu įsivaizduoti muzikanto, pasaulyje nesusivokiančio daugiau už tai, kaip taisyklingai atlikti frazę. Nežinodamas istorijos, nežinosi bendro pasaulio konteksto, kodėl kompozitorius sukūrė būtent tai.
Juk neretai muzika atspindi tų dienų aktualijas, pasaulėžiūrą, paties kompozitoriaus gyvenimą. Nesidomėdamas filosofija ir nuolatos nekeldamas klausimų, sunkiai galėsi progresuoti kaip visapusiškas menininkas. Taip pat, jei greitai orientuosiesi matematikoje, greitai orientuosiesi ir grodamas.Viskas yra susiję.
Fortepijono klasė. Kodėl būtent tai, o ne smuikas, gitara, mušamieji instrumentai..?
Istorija gana paprasta: į pamoką atėjo muzikos mokytoja ir pasakė, kad yra galimybė mokytis groti fortepijonu. Patikrino norinčiųjų gebėjimus - nė nepamenu, pagal kokius kriterijus, regis, tikrino klausą ir ritmo pojūtį - ir pakvietė į pamokas.
Aštuonerių įstojau į muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Ilgą laiką norėjau groti smuiku ar violančele, tačiau žinojau, kad, kol išmoksti įvaldyti styginį instrumentą, reikia nepalyginamai daugiau laiko: juk paspaudi fortepijono klavišą ir garsas skamba, o tuo tarpu smuiku išgauti gražų ir švarų garsą prireikia ištisų metų. Augant, fortepijonas tapo man pačiu mieliausiu, nes jokiu kitu instrumentu nepavyktų išgauti tiek skirtingų spalvų, niekas neturi tokio plataus repertuaro.
Tęsinys - II dalis. Monika Daržinkevičiūtė: „Muzika – požiūris į gyvenimą“
