Pokalbis su 17 – mete Karmela Blank prasideda jai užsisakant puodelį kavos: „Nemėgau jos, kol su draugais susilažinau, kad jei aš paragausiu mokykloje kavos, jie perskaitys knygą. Aš paragavau - jie perskaitė“. Nekasdieniškų lažybų prisiminimais pasidalijusi jaunoji litvakė teigia esanti lyderė – ir moksluose, ir socialinėje veikloje.

Tavo šiandienos tikslas – medicina. Alternatyva – biochemija. Ateitį sieji su Lietuva?

Čia šeima. Žydiškoje šeimoje taip jau įprasta, kad negalima palikti šeimos. Šeima yra svarbiausias prioritetas.

Kiekvienas turime savo pasirinkimą ir kiekvieno mūsų vertybių sistema yra asmeninė, tad kitų prioritetai gali būti kitokie. Dėl to neišaukštinu savęs ir nežeminu kitų.

Šeima – vieninteliai žmonės, kurie gali mane suprasti. Gal aš būsiu neteisi, tačiau jie vis tiek palaikys mane. Būtent šeima mane skatina siekti tikslo, mokytis ir tobulėti. Frazę „Karmela, džiaukis paauglyste, eik palakstyti!“ dažniau aš pati sau sakau, o tėvai kartoja, kad mokyčiausi tol, kol galiu viską įsiminti, kol neprarasti jaunystės metai. Šeimos nuomonės paisau - štai šeimoje yra nuostata, kad negalima vartoti alkoholio, jo ir nevartoju.

Kaip dėl tokio požiūrio į alkoholį jautiesi bendraamžių rate?

Kartais nejauku. Į vakarėlius nesu kviečiama, nes nepripažįstu alkoholio, tačiau yra žmonių ratas, kurie mane pripažįsta ir supranta.

Vakarėlius keiti į galimybę lyderiauti. Tad koks yra lyderis?

Lyderis – tolerantiškas žmogus, juk mes gyvename daugiakultūrėje visuomenėje ir yra labai svarbu rasti lygybę, nematyti skirtumų. Lyderis tas, kuris rodo pavyzdį – tiek moksluose, tiek socialinėje veikloje. Lyderis suvokia, kad atsakomybės jausmas ne tik prieš save, bet ir prieš kitus yra labai svarbus.

Nesijauti ant pečių užsidėjusi per didelę lyderės naštą?

Kartais atrodo, kad tai našta. Taip nutinka ypač tada, kai suprantu, kad nuo mano veiksmų gali priklausyti kitų žmonių požiūriai, arba kai dėl mano neveikimo gali formuotis kažkieno nuomonė, pavyzdžiui, dėl patyčių, kai aš jų tiesiog nepajėgi sustabdyti.

Esi tautinės mažumos atstovė. Tai vertini kaip pliusą ar minusą?

Tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, kadangi aš esu unikali. Lietuvoje yra mažai litvakų ir kaip tautinės mažumos atstovė aš privalau veikti, rodyti, kad mes turime būti tolerantiški vieni kitiems. Tačiau, žinoma, yra baimė, kaip į mane žmonės reaguos, kad esu kitokia. Mes, litvakai, visąlaik bijome antisemitizmo, juk turėjome praeityje šiurpių pavyzdžių, o dabartinė politinė erdvė... Bijome, kad istorija kartosis. Tačiau vis tiek reikia rodyti, kad gerai būti kitokiu. Nereikia nei įžeidinėti kitokių, nereikia ieškoti mūsų skirtumų – reikia ieškoti panašumų.

Ar sunku tai daryti?

Sunku, kai visuomenėje yra daug stereotipų, prietarų ir minčių, kurios tikrai nėra tiesa. Tačiau kai žmogus nebetiki prietarais ir nori pažinti, yra daug lengviau. Todėl kiekvienas pilietis turėtų galvoti kaip individas.

Jautiesi griaunanti klaidingus stereotipus?

Aš taip manau. Kai manęs kažko klausia apie mano tautą, apie mano religiją, aš atsakau ir tai daryti stengiuosi kaip galima išsamiau, kad bent jau ta maža grupelė suprastų, kas yra kitaip mumyse.

Štai mano mokykla (Vilniaus Šolomo Aleichemo vidurinė mokykla – red. past.) yra gana maža, joje mokosi ne tik žydai. Ir kai mokytis ateina ne žydas, jam nesakoma, kad turi melstis su mumis, tačiau sakoma, kad turi gerbti mus. Ir jie gerbia.

Mes neišsižadame savo gimtinės – Lietuvos, mes švenčiame lietuviškas šventes, esame labai dėkingi už tai, kad čia gyvename, tačiau mes sakome, kad turime ir savo kažką ypatingo.

Diplomatiška pozicija...

Tenka vis kažkam atstovauti – žydų bendruomenei arba Lietuvos žydams. Jau žinau, ką reikia sakyti. Kartais dėl to jaučiuosi kaip mokytoja. Aš tarsi mokau, aiškinu, kaip yra iš tikrųjų. Jaučiuosi kaip knyga XVIII amžiuje. Kaip Žiulio Verno knyga. Tai yra labai sunku, ypač, kai turi griauti stereotipus, tačiau tam ir esame lyderiai.

Lyderis. Kaip juo tapti?

Lyderis nėra tobulas. Jis turi mokėti greitai mokytis, suvokti pačią sistemą. Geriausi lyderiai žino patį vyksmo procesą. Lyderiui reikia išmanyti oratorystės meną. Lyderiu ne tik tampama, bet ir gimstama. Lyderiui reikia mokėti diskutuoti: išlaikyti savo nuomonę, bet ieškoti kompromiso.

Lyderis turi būti aukščiau už kitus, bet negali to neparodyti. Tai – menas. Žmonės žiūri į lyderį kaip į sau lygų, bet jis mato daugiau ir aukščiau už kitus.

Lydere vadinu prezidentę Dalią Grybauskaitę ne tik todėl, kad ji yra moteris prezidentė, bet dėl to, ką ji padarė būdama eurokomisarė. Jos darbai jaučiami, bet nematomi, niekas nesupranta, kad tai yra jos nuopelnai. Todėl ji – puiki lyderė: neprisiima sau laurų, o leidžia darbams virsti nauda žmonėms.

Kaip bet kuris žmogus, taip ir lyderis niekada negali būti 100 procentų įsitikinęs, kad tik jo žodžiai yra garbingi, tik jo poelgiai – pagal 10 Dievo įsakymų – ir lyderis turi mokėti nusileisti. Konfucijus sakė, kad tik kvailys nesimoko iš savo klaidų.

Beje, tikri lyderiai nėra egoistai. O netikrumas labai jaučiamas, mat žmonės yra gana jautrūs vieni kitiems. Lengviausia tikruosius lyderius atskirti pagal jų atliekamus ar jau atliktus darbus – pagal jų kruopštumą, laiką ir t. t.

Manau ilgą laiką mūsų visuomenėje buvo daugiau žmonių, kurie tiesiog plaukė pasroviui, jiems buvo svarbiau „prastumti“ dieną. Dabar tauta bunda, ji tampa aktyvesnė. Žmonės nori pasisakyti, tik jie gal dar nežino, kaip pasakyti, kad būtų teisingai išgirsti, bet jie jau ima veikti.

Norėčiau likti Lietuvoje, nes jei išvažiuosiu, Lietuvai geriau nebus, o jei liksiu, gal dar galėsiu kažkuo padėti! Aš žinau, kad tai yra rožinė svajonė, tačiau to reikia. Reikia gerų studentų ir mokinių, kurie liktų Lietuvoje ir padėtų savo darbais šaliai, o ne būtų užsienyje.

Jei mes išvažiuosim, perspektyvų dar mažės. Nemanau, kad kitoje šalyje yra geresnis gyvenimas. Svetur turi kovoti ne tik už mokslą, bet ir už būvį, o tai yra sunkiau. Geriau čia kovoti už gerą išsilavinimą, tapti gerais specialistais, juk visi darbai yra tam, kad dirbtum dėl šalies, dėl jos žmonių viena ar kita prasme. Juk esu Lietuvos pilietė!