2008 metų žiema, Vilniaus universiteto bardų festivalis (VUBF), jauna mergina sėdasi prie pianino, pasigirsta pirmieji akordai, salę apgaubia tyla - „Apkabink ir laikyk, apkabink ir laikyk, apkabink ir laikyk”... Tokiomis akimirkomis gali ne tik jausti, bet ir matyti muziką, gali leistis jos užvaldomas, pamiršti, jog dabar žiema, o tu esi pilnoje salėje žmonių – nuoširdumas ir balso tembras užburia. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Justina Kaminskaite. O vėliau…norisi klausyti ir klausyti.

2010 metais pagaliau pakalbinau Justiną.

Pirmą kartą Tave išgirdau Vilniaus universiteto bardų festivalyje. Kaip nusprendei ten dalyvauti?

Apie festivalį sužinojau gavusi kvietimą dalyvauti jame. Esu dėkinga festivalio organizatoriams, kad prieš kelerius metus atrado vieną mano kūrinį, tiksliau, jo komentarus interneto svetainėje, o mane pačią su visomis klaidomis supratingai priėmė perklausoje.

VUBF2006 sudalyvavusi pirmą kartą, kažkuria prasme ėmiau gyventi nuo festivalio iki festivalio, ypač pirmaisiais metais, tad sprendimas dalyvauti būdavo veikiau nuostata ar nejučia susiformavusi tradicija.

Kada supratai, jog gali ne tik dainuoti, bet ir rašyti dainas?

Ypatingo kūrybinio lūžio neprisimenu, tai tarsi visą laiką... buvo manyje. Pirmąją dainelę ir eilėraščius sulipdžiau pradinėse klasėse, bet daugiau dėmesio tokiems gebėjimams neskyriau, mieliau rašydavau spektaklius lėlėms. Niekada nebuvo sunku nei žodžius melodijai sueiliuoti, nei paniūniuoti melodiją žodžiams. Kartais intuityvus žinojimas, kaip rimuoti, atnešdavo ir praktinės naudos, tačiau jo pernelyg nevertinau.

Vėl kurti pradėjau baigdama mokyklą, tik taip ir neišmokdavau iki galo savo pačios tekstų. Beje, vieną iš „mokyklinių“ dainų pirmą kartą atlikau tik šį rudenį.

Kaip gimsta Tavo dainų žodžiai?

Kaip? Hm... Žodžiai gimsta kiek sunkiau nei melodijos, bet be gimdymo traumų.

Ar semiesi įkvėpimo iš kitų atlikėjų?

Sąmoningai - tikrai ne. Atlikėjų klausausi, juos atrandu, kartais vertinu atsargiai, tačiau kuriant neverta kopijuoti svetimo stiliaus ar minčių, net sakant sau „semiuosi įkvėpimo“. Jei išvis egzistuoja toks dalykas kaip įkvėpimas, tai veikiau jis pats karts nuo karto sumedžioja mane, nei aš jo surandu kur pasisemti.

Koks Tavo santykis su klausytojais? Ką bandai jiems pasakyti savo kūryba?

Pasimatymus su publika galėčiau ant pirštų suskaičiuoti, bet ši pažintis perspektyvi ir mūsų su klausytojais santykiai klostosi puikiai. Nei aš, glamžanti natas, dar jų kaip reikiant nepažįstu, nei jie, gniaužiantys bilietus, nežino manęs, bet koncertuose pagarbiai arba smalsiai klausomės vieni kitų.

Klausytojams nieko žodžiais apibrėžiamo nebandau perteikti, tik siekiu, kad jie leistųsi užvaldomi muzikos taip, kaip ji kartais nusineša mane.

Mano eilėse – kasdieniai žodžiai, harmonija nesudėtinga, tad daugiau dėmesio skiriu pačiam dainų atlikimui. Kiekvieną dainą vis iš naujo pasakoju, lyg rodyčiau pačios darytą filmą. Tik jo vaizdai yra veikiau emocijų, negu spalvų dėlionės.

Šiuo metu mano repertuare – istorinės reikšmės vidiniai protestukai, baisingų asmeninių dramų atgarsiai ir... pats buvimo scenoje svaigulys. Tad galėčiau pasakyti nebent „imkiet mani ir klausykiet“.

Kaip reaguoji į kritiką, Tau ji svarbi?

Žinoma, svarbi. Tik ne visuomet pavyksta į kritiką reaguoti taip, kad jos autorius ir kitą kartą noriai dalintųsi pastabomis... Kaip beatrodytų, būnu labai dėkinga už išgirstas mintis, nes iš šalies matomi tokie dalykai, kurių pati nė nepastebiu.

Atlikėjai pasakoja, jog dainos jiems yra lyg kūdikiai - kiekviena brangi savaip. Ar turi savo mėgstamiausią, kurią mielai atliktum kiekviename koncerte, galbūt jos atsiradimas tau yra itin brangus?

Pats dainos radimasis būna kaskart naujai smagus. O stebėti, kaip pasidavusi vystymui idėja tampa mažyčiu pilnu kūrinuku,- priklausomybę sukeliantis malonumas. Tik gana dažnai to tapsmo galo nesulaukusi nusiveju naujas mintis, tekstus ar sąskambius... Tad „tikriems“  koncertams dainų paruošusi kol kas turiu nelabai daug ir mielai kartoju jas visas.

Tiesa, savotiška malda ilgainiui tampa „Atidaryk mano langus“. Tai viena seniausių „pilnų“ dainų, tačiau dar nepabodo.

Kaip atsitiko, kad pasirinkai studijuoti muzikai ir teatrui tolimą specialybę?

Baigdama mokyklą mažumėlę blaškiausi tarp savo norų ir galimybių. Galimybių turėjau kur kas daugiau, nei ryžto nesuklupti siekiant troškimų. Taip ir „atsitiko“ - biologijos studijos VU. Gamtos mokslų fakulteto atmosfera ypatinga, dėstytojai, kurių paskaitas lankydavau,- asmenybės, o GMF Muzikinis Teatras tapo atokvėpiu nuo pat studijų pradžios. Jas, beje, ištvėriau beveik visas.

Šiuo metu studijuoju pramoginį scenos meną Vilniaus kolegijoje.

Tavo kūryboje neslepiamos minorinės nuotaikos. Iš kur jos atsiranda, jei pati, rodos, spinduliuoji džiugesiu?

Turiu nepriekaištingų įgūdžių savigailos, bambėjimo ir dūsavimo srityse (galiu ir pakonsultuoti, jei atsirastų norinčių...). Senus įgūdžius pastaruoju metu keičiu naujais, tačiau to, ką parašiusi, nebepakeisiu. Įdomiau, iš kur atsiranda džiugesys...

Ar savo ateitį sieji su muzika?

Savo dabartį su muzika susiejau jau seniai, tik kiek delsiau tuo patikėti. Ateitį sieju su daugeliu dalykų, muzika išliks svarbi tarp jų. Beliko su ateitimi susieti ir save.