Mažas Jonavos miestelis augina didelį Lietuvos žmogų. Į klausimą, kodėl reikėtų apie Ją rašyti, mergina atsako: „Galiu būti geros moksleivės ir paauglės pavyzdys tiems, kurie yra nusivylę šiandienos jaunimu.“ Ji dalyvauja televiziniuose gabiausių mokinių projektuose, piešia, groja, kuria eiles, lyderiauja mokykloje, puikiai mokosi... Keturiolikmetė Liudmila Timofejeva išduoda vieną savo asmenybės išskirtinumo akcentą: „Visuomet stengiuosi turėti tikslą: dienai, savaitei, mėnesiui, metams, visam gyvenimui.”

Kokie bruožai Tave išskiria iš bendraamžių?

Nesijaučiu pranašesnė už savo bendraamžius, o tiksliau, su niekuo savęs nelyginu. Mano siekis – visuomet tobulėti, siekti dar geresnių rezultatų. Turiu daugiau veiklos nei mano bendraamžiai ir moku gerai planuoti laiką. Į gyvenimą žvelgiu kitu kampu, gal dėl to, kad esu meniškos sielos žmogus, o galbūt esu ir brandesnė už savo bendraamžius. Kiekvienas naujas užsiėmimas man yra nauja patirtis, manęs nenuvilia pralaimėjimai. Visada stengiuosi mąstyti optimistiškai, įžvelgti teigiamą situacijos pusę ir tikėti, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai.

Gali save pavadinti lydere?

Manau, kad taip, nes nebijau būti priekyje, pranašesnė už kitus. Bendradarbiaujantys su manimi patiki man svarbiausius darbus, pasitiki manimi, mano planais. Svarbiausia, lyderio savybė – judėti į priekį ir niekada nesustoti, atrasti sau vis daugiau ir daugiau naujos veiklos. Aš taip pat turiu ne tik daug užmojų, bet ir planus jiems įgyvendinti. Kiekvieną pradėtą darbą atlieku su begaliniu entuziazmu ir įkvėpiu kitus prisidėti, o bendradarbiaujant nebijau sunkiausios darbo dalies pasilikti sau. Lyderis – toks žmogus, kurio užnugaryje kiti jaučiasi užtikrintai. Tikiuosi, kad tokia ir esu.

Kas būsi ateityje?

Nors daugelis ateityje mato mane baigusią rimtus mokslus, žada karjerą Seime, tačiau aš norėčiau ateitį sieti su mieliausiu širdžiai užsiėmimu - svajoju apie klasikinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galbūt šiek tiek keista, nes retas mano amžiaus paauglys žavisi klasikine muzika, opera. Svarbiausia man gyvenime atrasti tai, ką geriausiai sugebu, vietą, kurioje jaučiuosi geriausiai. Mano pašaukimas, gyvenimo tikslas ir svajonė – teatras. Nors svarbiausia, žinoma, būti geru žmogumi.

Sieki būti įžymi? Kodėl?

Neslepiu - norėčiau būti žinoma, atpažįstama. Be galo gera žinoti, kad tavimi žavisi, iš tavęs mokosi. Tai ne tik glosto širdį, bet yra geriausias įvertinimas už darbą, pasiaukojimą. Kritiškai vertinu žmones, kurie išgarsėja skandalų arba net savo kvailumo dėka. Manau, kad tikra „įžymybe“ ar „žvaigžde“ galima vadinti tik žmogų, kuris yra išsilavinęs, daug pasiekęs gyvenime, nes būtent toks žmogus yra atkaklus, drąsus, savimi pasitikintis, kantrus, vertas pagarbos. Išgarsėti savo gerais darbais, veikla nėra lengva ir tokie žmonės yra be galo stiprios asmenybės. Aš to sieksiu.

Ką į save investuoji dėl ateities?

Visų pirma, siekiu įsisavinti kuo daugiau žinių, kurias gaunu mokykloje. Kadangi, jau nuo mažens norėjau muzikuoti, todėl prašiau tėvų, kad leistų lankyti meno mokyklą, o jie, žnoma, nebuvo prieš. Meno mokykloje mokiausi fortepijono specialybės, o pernai ją baigiau. Stengiuosi išnaudoti visas galimybes daryti tai, kas bus naudinga ateityje. Nenoriu, kad kada nors tektų gailėtis dėl kažko, ko nepadariau.

Kaip vertini šiandienos Lietuvą?

Šiandienos jaunimas neišnaudoja daug gyvenimo teikiamų džiaugsmų. Dalis vaikų ir paauglių bando pralenkti laiką, skuba kuo greičiau suaugti, nesugeba džiaugtis pačiomis gražiausiomis dienomis ir nesirūpina savo ateitimi, bet taip pat žinau, kad yra didelė dalis jaunų žmonių, kurių dėka Lietuvos ateitis bus gražesnė.

Nemėgstu kritikuoti šių dienų Lietuvos politikos ir į ją gilintis, juo labiau reikšti savo nepasitenkinimo, palieku tai tos srities profesionalams. Lietuva, kaip valstybė, yra be galo nuostabi, man gera čia gyventi. Mane žavi tiek Lietuvos gamta, tiek nuostabus miestas, sostinė – Vilnius, tiek ir daug puikių čia gyvenančių žmonių.

Ką pakeisi būdama žymi asmenybė?

Žaviuosi visomis gerumo akcijomis, kuriose dalyvauja žymios Lietuvos asmenybės. Būdama tokia, norėčiau taip pat prie visų jų prisidėti, tačiau taip pat Lietuvoje įžvelgiu savo interesams artimesnę problemą – tuštėjančios teatrų salės, vis mažiau vertinama, nemirštančiąja vadinama klasika. Džiaugiuosi televizijos projektu „Triumfo arka“, jo dėka žmonės atranda savo favoritus. Aš manau, kad tik asmenybės, kuriomis žavimasi, gali padėti klasikai vėl atgimti. Tikiuosi, kad tai – netolima Lietuvos ateitis.