„Žurnalistika kitaip“ pradeda straipsnių ciklą, kuris padės susipažinti su žinomiausiais pasaulio mokslininkais, pažvelgti į juos iš arčiau bei sužinoti, kas slypi už garsiausių vardų. Pirmasis mūsų pašnekovas – dr. Tony Hunter.

Dr. Hunter yra vienas iš pripažintų lyderių ląstelės augimo kontrolės, augimo faktorių receptorių bei jų signalo perdavimo srityje.

Mokslininkas labiausiai žinomas dėl to, kad atrado tirozino fosforilinimą bei išsiaiškino, kad tai vienas fundamentalių mechanizmų, kaip augimo faktoriai perduoda signalą per savo receptorius į ląstelės branduolį. Jis tai pat padėjo pagrindą tyrimams, kurie parodė, kad tirozino fosforilinimas yra vienas iš svarbių onkogeninės ląstelių transformacijos priežasčių, sukeliančių vėžį.

Prieš penkerius metus dr. Hunter buvo apdovanotas Volfo premija medicinoje (Wolf Prize in Medicine) už tirozino kinazių atradimą.

Kiti apdovanojimai ir pripažinimai:

* 1987 Royal Society narys;
* 1994 Charles S. Mott Prize by the General Motors Cancer Research Foundation;
* 2001 Keio Medical Science Prize;
* 2004 Louisa Gross Horwitz Prize from Columbia University;
* 2006 Pasarow Award in Cancer Research;
* US National Academy of Science narys.

Jūsų tyrinėjama sritis – molekulinė biologija. Polinkis į gamtos mokslus buvo jau mokykloje?

Aš užaugau Anglijoje, šalia Kanterburio (Canterbury) miesto. Mano tėvas buvo medikas ir būtent jis mane sudomino biologija. Septynerių metų aš pradėjau mokytis biologijos kaip vienos iš disciplinų pradinėje mūsų miesto mokykloje. Kai 13-kos metų pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, iš karto specializavausi tiksliuosiuose moksluose. Per dvejus paskutinius mokslo metus man pasisekė – mano mokytojas labai domėjosi biochemija ir mane išmokė visko, ką pats mokėjo. Kai pradėjau studijuoti Kembridžo universitete (Cambridge University) gamtos mokslus, biochemija man tapo pačiu įdomiausiu dalyku. Trečiame kurse biochemiją aš pasirinkau pagrindine savo studijų disciplina, kuri buvo dėstoma Biochemijos katedroje (Department of Biochemistry). Kadangi puikiai išlaikiau egzaminą, kažkas man patarė bandyti gauti MRC stipendiją, kad galėčiau studijuoti doktorantūroje būtent šioje katedroje. Gavau stipendiją ir nusprendžiau dirbti su Ašeriu Korneriu (Asher Korner), kuris tyrė baltymų sintezės hormonalinį reguliavimą ir tuo metu buvo vienintelis „molekulinis“ biologas katedroje.

Kai 1968-aisiais apgyniau mokslų daktaro (PhD) laipsnį, nebuvau tikras, ką noriu daryti, tačiau žinojau, kad noriu tęsti mokslinius tyrimus. Mano kolega patarė man bandyti gauti koledžo finansavimą, kuris užtikrintų man finansinę paramą ketverius metus, kol aš tęsčiau mokslinius tyrimus katedroje. Dar kartą laimė buvo mano pusėje – aš gavau finansavimą iš Christ koledžo (Christ’s College), kuris užtikrino man galimybę tęsti tyrimus toje pačioje grupėje. Tuo metu, Ašeris Korneris tapo biologijos katedros vedėju Sasekso (Sussex) mieste ir išvyko iš mūsų universiteto. Tad nedidelė mokslininkų, turinčių koledžo finansavimą, grupelė liko dirbti toje pačioje laboratorijoje.

Tarp jų buvo ir Timas Hantas (Tim Hunt) (red. past. – Nobelio premijos laureatas) bei Ričardas Džeksonas (Richard Jackson). Po dviejų metų aš kartu su savo pirmąja žmona Pipa Marak (Pippa Marrack), kuri buvo doktorantė Alan Munro laboratorijoje, išvykome į La Jolla (Kalifornija, JAV), nes ten ji gavo postdoktorantūrinį postą Dik Daton (Dick Dutton) laboratorijoje, Kalifornijos universitete, San Diege (University of California, Sand Diego). Mes abu tikėjomės grįžti iš Kembridžo po dviejų metų. Be to, aš nežinojau, pas ką turėčiau dirbti La Jolloje per tuos dvejus metus. Tuo metu Alan Munro, neoficialus mano vadovas, kai Ašeris Koreris buvo išvažiavęs, grįžo iš tuo metu naujai įkurto Salko instituto (Salk Institute), kur jis praleido metus pagal mainų programą. Jis man patarė dirbti su Valteriu Ekhardu (Walter Eckhard) (red. past. - vėliau ilgametis šio instituto vadovas), nauju Salko instituto dėstytoju, kuris naudojo poliomos virusą kaip modelį vėžio mechanizmų tyrimams.

Po dviejų metų mes su Pipa išsiskyrėme ir ji išvažiavo į Ročesterį Niujorko valstijoje (Rochester, NY), o aš grįžau į Kembridžą ieškoti darbo. Prieš išvažiuojant iš Salko, Valteris Ekhartas (Walter Eckhart) man pasiūlė asocijuoto profesoriaus vietą naujai formuotoje Auglių virusologijos laboratorijoje, bet aš atsisakiau, tačiau po keleto neigiamų prislegiančių darbo Anglijoje paieškos atsakymų aš paklausiau Valterio, ar kvietimas vis dar galioja. Kvietimas galiojo, o visa kita jau istorija…

Retrospektyviai, aš sąmoningai nenusprendžiau imtis vėžio tyrimų. Aš greičiau rinkdavausi lengviausią kelią ir man keletą kartų pasisekė, kai turėjo būti priimti svarbūs sprendimai.

Baigėte Kembridžo universitetą. Kokie ryškiausi atsiminimai iš tų metų?

Ašerio Kornerio grupėje buvo 9 doktorantai (trys per metus, visi trejų metu doktorantūroje). Tarp šių doktorantų buvo ir Ričardas Džeksonas, Timas Hantas ir Brigida Hogan (Brigid Hogan), kurie šiandien visi yra padarę įspūdingas karjeras moksle bei tapę Karališkos Draugijos (Royal Society) nariais.

Antraisiais mano doktorantūros metais aš pradėjau dirbti su kolega doktorantu Timu Hantu. Mes tyrėme, kaip hemoglobinas yra sintetinamas triušio retikulocituose. Turiu daug ryškių prisiminimų iš šio laikotarpio.

Mes nutarėme ištirti, ar ribosomos padaro „pauzę“ nuslinkusios du trečdalius atstumo globino mRNR, kad palauktų, kol bus „idėta“ hemo prostetinė grupė, kaip kad buvo manoma. Mes tai darėme išskirdami polisomas iš ³H-leucinu (radioaktyvi žymė baltymams žymėti, leucine normalus vandenilis pakeičiamas tričiu) žymėtų retikulocitų ir analizuodami tripsinų skaldytus peptidus sumaišę su ¹⁴C žymėtu (kita žymė baltymams žymėti, paremta radioaktyviąja anglimi) globinu. Naudodami dvikryptę popieriaus chromatografiją ir elektroforezę (red. past. - apie šiuos metodus galima paskaityti čia) mes galėjome nustatyti ³H/¹⁴C santykį kiekviename peptide. Kadangi mes žinojome pilnas alfa ir beta globino grandinių aminorūgščių sekas, mes galėjome parodyti ³H/¹⁴C santykį per visą sekos ilgį ir taip parodyti, kad ribosomos „pauzės“ nedarė.

Taip pat mes atradome, kad polisomos, skirtos transliuoti alfa grandinei, buvo mažesnes nei tos, kurios skirtos beta grandinei transliuoti. Todėl mes manėme, kad beta grandinės buvo transliuojamos ilgiau, nes jų ilgis toks pat kaip ir alfa grandinių. Tačiau pasirodė, kad mūsų transliavimo laiko matavimų interpretavimas buvo neteisingas. Mūsų eksperimentus mandagiai pakoregavo Harvėjus Lodišas (Harvey Lodish), kuris parodė, kad transliacijos laikas buvo vienodas tiek alfa, tiek beta grandinėms, o polisomų dydžio skirtumai atsirado dėl greitesnės ribosomų iniciacijos alfa grandinėje.

Iškart po to, kai gavau mokslų daktaro laipsnį, pradėjau dirbti su Ričardu Džeksonu. Mes bandėme nustatyti, kaip globino grandinės transliacija yra inicijuojama ir ar naudojamos specialios metionino tRNR, kaip kad neseniai buvo parodyta bakterijose. Žinoma, tuo metu globino mRNR seka dar nebuvo žinoma, todėl mes nebuvome tikri. Tai pasirodė esanti labai aktuali tema ir mes buvome viena iš trijų grupių, kurios parodė, kad metioninas, kurį „atneša“ iniciatorinė tRNR, iš tiesų yra naudojamas transliacijos iniciacijai, tačiau jis yra nukerpamas nuo aminorūgščių grandinės, kai ji pasiekia apie 40 aminorūgščių ilgį ir „išlenda“ iš 60S ribosomos subdalelės. Todėl inicijuojančio metionino nėra galutinėse alfa ir beta globinų sekose. Žinoma, mes turėjome suprasti anksčiau, kad globino sintezės iniciacija neturėjo prasidėti ties galutiniu N-galu, nes vienintelė vieta mūsų aminorūgščių grandinės sekvenavimo duomenyse, kurioje radome nesutapimų, buvo n-galo peptidas. Tai turėjo mums parodyti, kad peptidas yra kažkuo kitoks, kaip kad būtų, jei grandinė turėtų papildomą amino rūgštį, pvz. metioniną.

Vienas juokingas anekdotas iš laikų Kembridže, kuris man šauna į galvą, yra mūsų bandymas pasidaryti šiek tiek ³²P-žymėtos globino mRNR, kad galėtume tirti jos sąveiką su robosoma. Šiam tikslui mes nusprendėme pažymėti anemišką triušį, suleisdami jam 50 mCi ³²P ortofosfato ir išskirti pažymėtus retikulocitus iš kraujo. Tačiau mes net nepamanėme, kad didžioji dalis ortofosfato bus pašalinta su šlapimu, ir užteršėme ³²P beveik visą laboratoriją, skirtą dirbti su radioaktyviomis medžiagomis! Kitas traumuojantis įvykis mūsų laboratorijoje buvo gaisras, kuris prasidėjo penktadienio vakare ir keletą valandų net nebuvo pastebėtas. Beveik viskas, įskaitant mūsų laboratorijos užrašus, sudegė, tačiau skysto azoto talpose liko skysto azoto, nors jos ir prarado sandarumą, todėl dauguma svarbių biologinių pavyzdžių pavyko išgelbėti. Laimei, mums buvo pasiūlytos patalpos New Addenbrooke, kuriame buvo Molekulinės biologijos laboratorija (The Medical Research Council Laboratory of Molecular Biology) ir mes vėl galėjome atlikti eksperimentus.

Maksas Perutsas (Max Perutz) (red. past. – Nobelio premijos laureatas), kuris tuo metu buvo molekulinės biologijos laboratorijos vadovas, maloniai mums suteikė teisę pietauti laboratorijos valgyklos viršutiniame aukšte, kol mes buvome „pabėgėliai“. Kaip tik pietūs su tabako mozaikos viruso grupe iš molekulinės biologijos laboratorijos padėjo pradėti bendradarbiavimą tarp mūsų laboratorijų. Šio bendradarbiavimo dėka mes parodėme, kad viruso kapsidės baltymas nėra sintezuojamas transliuojant pilną virusinę RNR iš 5' galo, bet iš bubgenominės RNR, kuri susidaro replikuojant viruso RNR ląstelėje, ir yra jai komplementari 3' galo. Tai buvo pirmas viruso pavyzdys, kuris naudoja subgenominės mRNR strategiją, kad koduotų baltymus iš multigeninio genomo (red. past. - t. y. turinčio daug genų).

Jūs esate mokslininkas. Ką Jums tai reiškia?

Būti mokslininku man reiškia kelti ir eksperimentais patvirtinti hipotezes, o rezultatus įvertinti kritiškai, nustatant, ar jie remia hipotezę. Labai svarbu kritiškai žiūrėti į rezultatus ir, jei jie neremia hipotezės, reikia iškelti naująją, paaiškinančią rezultatus. Geras pavyzdys – tyrozino fosforilinimo atradimas (red. past. - pašnekovas atrado šį reiškinį). Aš bandžiau išsiaiškinti, ar poliomos viruso vidurinis T antigene gali būti fosforilinami serinai ar treoninai naudojant in vitro (red. past. - lot. in vitro – stikle, mėgintuvėlyje) kinazės reakcijas. Kadangi radioaktyvi žymė neemigravo kartu su fosfoserinu ar fosfotreoninu, man teko rasti alternatyvų paaiškinimą, po ko aš iškėliau hipotezę, kad tai buvo fosfotirozinas. Tai padėjo atrasti ištisą naują baltymų kinazių šeimą.

Kas yra labiausiai jaudinantis dalykas Jūsų darbe?

Labiausiai jaudinantis dalykas – atrasti kažką netikėto. Man tai atsitiko keletą kartų: subgenominės tabako mozaikos viruso kapsidės mRNR atradimas, tirozino fosforilinimo atradimas bei atradimas, kad RING finger baltymai yra ubikvitino ligazės. Tai trys labiausiai jaudinantys mano atradimai.

Kas Jums yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas?

Profesionaliai, didžiausias mano džiaugsmas yra netikėti ir jaudinantys atradimai, tačiau mano šeima man taip pat yra labai svarbi, ypač mūsų kelionės. Šiemet mes praleidome 16 dienų keliaudami su pripučiamomis valtimis per Didįjį Kanjoną ir turėjome jaudinančių nuotykių kovodami su srovėmis bei laipiodami šoniniais kanjonais.

Koks juokingiausias ar keisčiausias dalykas Jums yra nutikęs darbe?

Tikriausiai keisčiausias man nutikęs dalykas buvo per mano 35-ąjį gimtadienį, kai keli mano draugai suorganizavo man netikėtą šventę. Kai mane nusivedė į kambarį, jame aš radau didžiulį šokoladinį tortą, kuris atrodė kaip akmuo. Į jį buvo įsmeigtas medinis kardas ir aš turėjau „Ekskalibūrą“ iš torto. Tada kardas buvo panaudotas juokingai mano įšventinimo į riterius ceremonijai, kurios metu aš gavau sero Tony Pripučiamojo titulą dėl mano aistros plaukioti upėmis pripučiama valtimi. Ceremonijai vadovavo vienas iš mano draugų, kuris buvo apsirengęs kaip Karalienė Elžbieta I.