Prunkštaukite kiek tik įvaliodami, o aš vis tiek sakysiu, kad Lietuvoje (nors mes – ne išimtis) parsiduoti šou verslui yra menas. Petruškevičiai, zvonkės, visos 69-os ir 70-os man kelia tik geras emocijas, o ant jų amsintys niūrūs lietuviai – tik pačias geriausias.

Kiek žvaigždžių, tiek ir skirtingų jų sprogstamųjų galių, bet pats paradoksaliausias momentas, kad ta pilka masė, dėl kurios neva ir užsižiebia naujos „lemputės“, pati įkaitina erdvę daug didesniam sprogimui nei numatyta galia ant gaminio. Patys ir kalti.

„Aš neklausau lietuviškos muzikos“, „lietuviai nemoka kurti šou“, „mes tik imituojame pramogų verslą“ – absurdas. Bendraudama su lietuviško pramogų verslo „varikliukais“ įsitikinu, kad jie gal ir daug kopijuoja, daug kičo stumia į viešas erdves, bet ne todėl, kad nieko geriau nesugalvoja, o todėl, kad niekas kokybės nereikalauja. Kitaip tariant, kam kurti daug investicijų reikalaujantį projektą, baiminantis, kad jis gali neturėti paklausos, jei, išstūmus į priekį beinvesticinę „blondinių armiją“, neaiškių komentatorių gaujos,  kelių žurnalistų rašinukai ir šiaip dėl visko bambantys asmenys padarys tokią reklamos akciją, kad nepirkti kičinio šou bus tiesiog „ne lygis“.

Kažkaip nepavyksta reikalauti – nes nežinai, ko reikia, o atmesti – mes visada pasiruošę, tiesa? O kažkam atmetimas – nemokama reklama. Ir naudojasi didžiaisiais šou verslo specialistų – mūsų visų – atmetimais stovintys už „blondinių armijos“.

Armijos blondiniškumas labai chameleoniškas: kvailą kalbą keičia nuoširdus interviu vienam išskirtiniam žurnalistui-kanalui, vėliau šokiruojantys vakarėliai, po kurių vaikų namų lankymas ir jiems teikiama pagalba – o mes vis tiek neigiame. Na, kaip ir pridera rimties kritikams - juokinga.

Ryškių, platesnius šou verslo vandenis komentuojančių ir iš to pelną gaunančių asmenų, iškilusių nuo žemiausio lygio komentatorių, yra galbūt vos vienas kitas, o kičinės pramogų verslo armijos nariai gauna pajamas. Mažas, didesnes, dideles – koks skirtumas? Niurzgantis lietuvis už lietuviško pramogų verslo neigimą nė trupinio nuo to nenuskabo.

Šioje vietoje situaciją geriausiai atspindi šou verslo armijos himnu galinti pretenduoti tapti vieno iš „padalinių“ daina „o man vis tiek, kad tu manęs nemyli, blogiau nebus, pasaulis nesugrius...“

Ir vėl pykstate, kad tai – banalumo viršūnė? Įsivaizduokite save verslininku: jei gyvensite Afrikoje ir neturėsite eksporto galimybės, juk nevykdysite masinės kailinių gamybos. Tad katras protingesnis: nepasitenkinimu besispjaudantis stebėtojas ar banaliai masei paklausius „padalinius“ siūlantis „verslininkas“?