Iš mažo miestelio kilusi, į sostinę kineziterapijos mokslų studijuoti atvažiavusi 21 metų Rasa Samkutė – kitaip žinoma kaip Sun Neisha – sako, jog nuo mažens norėjusi būti dainininke, tačiau realybė yra tokia, kad kaip dainininkė ji Lietuvoje negalėtų kvėpuoti.

Tačiau kvėpuoja ji kurdama ir savo kūrybos dainas dovanodama draugų ratui. Kai ratas nejučiomis ėmė plėstis už draugų, už pažįstamų ir svetimų, su Rasa prisėdome pasikalbėti, ar tikrai jos nevilioja didžioji scena ir galimybė užsidirbti iš to, ką dabar ji daro veltui – iš kūrybos.

Daugėja klausytojų, besižavinčių tavo kūryba ir balsu, tačiau tu neieškai didžiosios scenos, nesiverži į televizijų projektus, nors tai daro net gamos neišdainuojantys. Kodėl taip yra?

Televizijų projektuose dalyvauja daug talentingų žmonių, tačiau nebūtinai talentai laimi. Yra daug dainuojančių ir daug kuriančių žmonių, tačiau didžioji dalis jų pasirenka lengvesnį kelią, t. y., realybės šou ir panašiai. O aplinkoje, kur aš gyvenu, kuriu, dainuoju, vyrauja nuostata, kad, jeigu nori kažką pasiekti, verčiau rinkis sunkesnį, bet užtikrintą kelią. Kitaip tariant, neleisiu, kad iš manęs ir mano kūrybos kažkas darytų šou, todėl vengiu įvairių didžiųjų projektų, kurie atvertų kelius į didžiąją Lietuvos muzikos sceną.

Bet klausytojų dėmesio ir scenos nori?

Noriu, kad žmonės klausytų, noriu, kad jie dainas žinotų – todėl jų dabar yra internete. Sutikčiau su sąlygomis, kad žmonės manęs nematys, tačiau žinos ir girdės kūrybą.

Vieną kartą gimtajame mieste pro mane praėjo kažką niūniuodamas žmogus. Tik po kelių akimirkų suvokiau, kad jis niūniavo mano dainą. Tai yra mano tikslas – kažkam buvo gera girdėti, kažkam patiko, kažkas įsiminė ir niūniuoja.

Būtų galima mums priekaištauti, kad ir vėl kalbame „apie muziką“, kas jau yra nusibodę. Tačiau, kai atmetame viešinamą informaciją apie dainininkų aprangą, šukuosenas ir meilės nuotykius, suvokiame, kad apie muziką spauda ar televizija visai nekalba...

O būtent to aš nenoriu. Pasakysiu arogantiškai: jei aš būčiau norėjusi, jau seniai būčiau vienur ar kitur dalyvavusi, tačiau man tokios muzikos verslo taisyklės netinka. Puikiai suprantu, kokie žmonės dainininkus populiarina, kokiais virsta dainininkai ir taip pat puikiai suprantu, kad kokybiškos kūrybos yra labai mažai.

Nenoriu peikti populiariosios muzikos, nes gal kažkam mano kūryba taip pat yra banali – gyvenimas, meilė... Bet galiu pasidžiaugti, kad visa tai kuriu aš pati nuo natų gaudymo iki įrašinėjimo netaisant balso kompiuterinėmis programomis.

Ar klausytojams reikia prasmės dainų žodžiuose ir melodijose?

Yra klausytojų, kurie, klausydamiesi muzikos, klausosi žodžių, kitiems užtenka dainoje dviejų akordų, dar kitiems svarbiausia ritmas ir garsas. Skirtingiems žmonėms reikia skirtingos muzikos.

O tu randi muzikos įvairovės sau?

Jei reikia žodžių, klausau G. Paškevičiaus, A. Mamontovo, V. Kernagio dainų, kitiems muzikiniams poreikiams renkuosi kitus atlikėjus ir kitus stilius.

Kad ir kokie jaunosios kartos muzikiniai poreikiai, visą dieną neįmanoma klausyti tik garsaus ritmo, tačiau panašu, kad atlikėjams, kurie dabar Lietuvoje „ant bangos“, muzika kažin kiek terūpi. Viskas yra paremta pinigais ir pinigais. Bet kas dainuoja bet kaip. Užtenka, kad rimuotųsi du paskutiniai skiemenys ir darniai skambėtų du akordai.

Gal populiariosios lietuviškos muzikos atstovai patartų tau apsiriboti paprastesnėmis dainomis, suprantamesniais tekstais...

Ne, nesutikčiau. Neleisčiau savo kūrinių supaprastinti, padaryti tokiais, kokių jau pilna dabartiniame muzikos pasaulyje. Man gali pasiūlyti būdų, kaip kūrinį dar patobulinti, kaip padaryti, kad jis dar geriau suskambėtų, tačiau niekada niekam neleisiu savo dainų primityvinti.

Tavo apsisprendimą galėtų pakeisti pinigai!

Jei man duotų milijoną, ką aš su juo daryčiau? Aš pati uždirbsiu. Pelnytai. Juo labiau, kad mano muzikos neklausys daug žmonių, ji skirta mažai daliai klausytojų, tačiau jiems parduoti savo dainų už milijonus nenoriu.

Bet aš dainuoju dėl savęs, kad aš pati jausčiausi gerai, o savo geromis emocijomis dalinčiausi su kitais. Tokiu atveju man negaila ir nemokamai savo dainomis pasidalinti. Ateityje galbūt galvosiu kitaip, tačiau šią akimirką nenoriu parduoti savo kūrybos.

Atmeti tavo kūryba galinčius susidomėti muzikos vadybininkus?

Ne, aš neatmetu galimybės, kad mane pastebės ir pasiūlys galimybių kurti ir dainuoti. Aš atmetu kūrybos pardavimą ir parsidavimą.

Pažįstu dainininkę Bjelle, išgarsėjusią „Lietuvos talentuose“. Tai žmogus, kuris kūrė ir dainavo nuo mažens, kuris tobulino savo sugebėjimus vietinės reikšmės koncertuose ir mažose salėse, o dabar su didele banga prasiveržė. Tokiam atėjimui reikia laiko.

Kada Rasa ateis?

Ateisiu tada, kai jausiu, kad jau laikas, kai žinosiu, kad galiu parodyti kažką unikalaus. Viskam reikia laiko, o mano kūrybai išgyventi jo ypač reikia.

Flash is required! Rasa „Lopšinė“