Fizikos, matematikos, informatikos ir anglų kalbos olimpiadose laurus skynęs, Rokiškio „Romuvos“ gimnaziją aukščiausiais įvertinimais baigęs, brandos egzaminuose šimtukus susižėręs, iš Kinijoje vykusios Tarptautinės astronomijos ir astrofizikos olimpiados aukso medalį parsivežęs, Rimas Trumpa (19 m.) išskubėjo studijuoti į Didžiąją Britaniją. Nepaisant nieko, Rimas sako, kad Lietuva – jo ateities planuose.

Kokiomis veiklomis gyveni šiuo metu?

Šiuo metu studijuoju informatiką (Computer Science) Edinburgo Universitete Didžiojoje Britanijoje. Turiu planų šiek tiek pakeisti studijuojamą specialybę į Computer Science with Management. Edinburge esu tik pusantro mėnesio, tad kažkokios papildomos veiklos susirasti dar nespėjau. Reikia ištyrinėti, kokia situacija su mokslais, kiek laisvo laiko lieka, o tada jau galvosiu, kuo noriu laisvu laiku užsiimti.

Kaip gyvenai iki tarptautinių pergalių mokslo srityse? Kaip vertinai mokslus? Daugelis pamanytų, kad olimpiadų laureatas gyvena tarp knygų, miega ant knygų, po galva pasideda knygų... Bet ar tai tiesa?

Iš tiesų, mokslai visada sekėsi ganėtinai gerai. Matematikos olimpiadose pradėjau dalyvauti jau nuo ketvirtos klasės. Po to akiratis plėtėsi, susidomėjau fizika. Devintoje klasėje prasidėjo respublikinės olimpiados, laimėjau trečią vietą matematikoje ir pirmą fizikoje. Po metų užėmiau pirmą vietą informatikos olimpiadoje. Tuomet ir supratau, kad būtent su šiuo mokslu noriu sieti savo ateitį. Prie knygų laiko praleisdavau tikrai gerokai mažiau nei dauguma žmonių įsivaizduoja. Ir labai pavyzdingas mokinys nebuvau, namų darbus – ypač paskutinėse klasėse – darydavau retai, o ir tie reti atvejai dažniausiai būdavo atliekami per pertraukas. Kuo toliau, tuo mažiau dėmesio skirdavau tiksliesiems mokslams, nes juos perprasti daug laiko nereikėdavo, o pagrindai buvo išmokti ankstesnėse klasėse.

Su humanitariniais dalykais taip paprastai nepavykdavo. Pavyzdžiui, istorijos vadovėlių neskaitęs, per daug neišmąstysi, tad būdavau priverstas šiek tiek laiko prie knygų praleisti, nes blogų pažymių prisirinkti nenorėjau. Nors lietuvių kalbos literatūrai tai negaliojo: vienintelis, neskaičiuojant eilėraščių ir poros puslapių ilgumo novelių, programinis kūrinys, kurį perskaičiau – V. Putino „Altorių šešėly“. Nors, jei atvirai, net ir jo nepabaigiau...

Kaip patekai į Lietuvos mokinių delegaciją, vykusią į konkursą Kinijoje?

Kaip minėjau, gana seniai domėjausi įvairiais tiksliaisiais mokslais - matematika, informatika, fizika... Astronomijos tame sąraše nebuvo iki pat dvyliktos klasės.
Ja pasidomėti paskatino draugas. Astronomijos olimpiadose, kitaip nei daugelyje kitų, nėra rajoninio turo. Kitaip tariant yra, tačiau neakivaizdinis: internete paskelbiamos užduotys ir per mėnesį norintieji turi jas išspręsti, tuomet išrenkami geriausiai išsprendę ir kviečiami tiesiai į respublikinį etapą. Draugas net astronomijos knygą nupirko. Aš pabandžiau. Ir patekau į kitą turą.

Į respublikinį turą važiavau tikėdamasis linksmai praleisti laiką. Bijojau tik vieno dalyko - kad nelikčiau paskutinis. Nelikau – užėmiau antrą vietą! Negana to, teorijos dalyje pasirodžiau geriausiai iš visų. Sunku nuspėti, kas lėmė tokią netikėtą mano sėkmę. Galbūt tai, kad olimpiados užduotyse buvo nemažai fizikinės dalies, o fiziką aš neblogai išmaniau. Taigi, kaip respublikinės olimpiados antros vietos laimėtojas, buvau pakviestas atstovauti Lietuvai Tarptautinėje astronomijos ir astrofizikos olimpiadoje Kinijoje.

Papasakok apie konkursą. Ir kokį įspūdį paliko šalis?

Tarptautinėje astronomijos ir astrofizikos olimpiadoje dalyvavo 26 komandos iš 24 šalių (Kinija ir Iranas turėjo po dvi komandas). Daugumą komandų sudarė 5 mokiniai ir 2 komandų vadovai, bet buvo ir mažesnių delegacijų. Pavyzdžiui, iš Čekijos atvyko tik vienas mokinys. Olimpiadoje buvo trys etapai: teorinis (uždavinių sprendimas), praktinis (duomenų analizė) ir stebėjimai. Geriausiai, kaip ir respublikiniame etape, sekėsi teorinė dalis, praktinėje taip pat neblogai pasirodžiau, o štai stebėjimuose surinkau mažiausiai taškų iš visos Lietuvos komandos.

Kas lėmė tokią nesėkmę paskutiniame etape? Turbūt tai, kad ruošiausi ir tikėjausi stebėjimų tikrame naktiniame danguje. Deja, būnant Kinijoje buvo giedra praktiškai visas naktis, išskyrus būtent tą, per kurią ir turėjo vykti stebėjimai. Tąnakt žvaigždžių visiškai nesimatė, tad kitą rytą buvome nuvežti į garsų Pekino planetariumą, kuriame naktinis dangus buvo projektuojamas didžiuliame kupole. Negalima teigti, kad olimpiados organizatoriai per mažai stengėsi mums pateikti kuo tikroviškesnį dangų – jie tikrai stengėsi ir pavyko jiems neblogai (būtų šaunu, kad 2018 metais, kai ši olimpiada bus organizuojama Lietuvoje, čia irgi turėtume ką nors panašaus į tą Pekino planetariumą), tačiau projektuojamas dangus vis tiek nebuvo toks, kaip tikras... O gal iš tiesų per mažai laiko prie žvaigždėlapių praleidau ir dabar tik bandau kaltę kam nors suversti?.. Kad ir kaip bebūtų, svarbiausia, kad ir tokio rezultato užteko aukso medaliui.

Kinija paliko tikrai gerą įspūdį. Dėl šios olimpiados praleidau pirmąją mokslų savaitę čia, Edinburge, tačiau nesigailiu. Organizatoriai, kad ir turėdami ne per didžiausią biudžetą, tikrai pasistengė mūsų viešnagę padaryti kiek galima malonesnę. Pirmas iš pradžių nustebinęs dalykas buvo tas, kad olimpiados dalyviai buvo apgyvendinti specialiai ne su komandos draugais, pavyzdžiui, aš gyvenau su filipiniečiu ir tailandiečiu. Vėliau supratau, kad tai ne tokia bloga idėja - skatina bendravimą tarp skirtingų tautų atstovų.

Iš viso Kinijoje buvome 12 dienų, o iš jų tik trys (ir tai tik po kelias valandas) buvo skirtos uždaviniams spręsti/netikram dangui stebėti, tad per likusį laiką turėjome įvairiausių ekskursijų. Šiek tiek nuvylė ekskursija prie Didžiosios kinų sienos, kadangi tą dieną buvo labai didelis rūkas, o Kinų sienos grožis - sunkiai protu suvokiamas jos ilgumas. Kai matai tik 5 metrus į priekį, taip įspūdingai ji tikrai neatrodo. Tiesiog gražiai sutvarkytas, turistams paruoštas neįdomus objektas. Užtai kur kas labiau patiko, kai pėsčiomis kalnų takeliais ėjome iki kitos Didžiosios kinų sienos dalies - neremontuotos, tad jau gerokai apgriuvusios. Pajauti tikrą senovės dvasią...

Kyla klausimas, kodėl nepasirinkai studijų Lietuvoje? Ir kodėl esi būtent Edinburgo Universitete Didžiojoje Britanijoje?

Iš tikrųjų nemažai dvejojau, prieš pasirinkdamas studijas užsienyje. Įvairios baimės kankino, nesinorėjo išvykti toli, palikti draugų, šeimos... Tačiau galiausiai nusprendžiau, kad vis dėlto noriu kuo geresnio išsilavinimo, o net ir aukščiausiai Lietuvoje reitinguojamas Vilniaus Universitetas nusileidžia daugumai Didžiosios Britanijos universitetų.

Rinkdamasis aukštąją mokyklą laikiausi politikos, kad, jei stosiu į užsienio aukštąsias mokyklas, tai tik į geriausius universitetus. Būtent todėl pasirinkau Edinburgą: šis universitetas pagal naujausius „The Guardian“ reitingus informatikos srityje Didžiojoje Britanijoje buvo įvertintas geriausiai, jis aplenkė net prestižinius Kembridžo ir Oksfordo Universitetus.

Informatika - ateities specialybė? Ją pasirinkai dėl perspektyvų ar natūralaus domėjimosi šiuo mokslu?

Man labai pasisekė, nes informatika - dalykas, kuriuo natūraliai susidomėjau ir kuris mane labai sužavėjo - pasirodė esąs ir labai perspektyvus, tad nebuvo jokių dvejonių renkantis studijų kryptį. Tikiu, kad informacinių technologijų specialistų poreikis, kuris ir dabar yra ganėtinai didelis, ateityje kils dar labiau. Juk įvairios kompiuterinės sistemos kasdien vis labiau ir labiau skverbiasi į mūsų gyvenimus ir ši tendencija nesiruošia keistis.

Kokios tos studijos svetur: apie jas daug diskutuojama Lietuvoje, esą jų nėra ko lyginti su Lietuvoje siūlomomis studijų programomis, tačiau negi taip blogai Lietuvoje ir taip gerai kitų šalių universitetuose? Apskritai, kaip vertini Lietuvos švietimo sistemą, kai jau turi vidurinį išsilavinimą, o dabar dar gali į mūsiškę švietimo sistemą pažvelgti iš šiek tiek tolėliau?

Negaliu palyginti čionykščių studijų su studijomis Lietuvoje, nes Lietuvoje studijuoti neteko, tačiau pažįstu keletą žmonių, kurie į Edinburgo Universitetą įstojo po metų mokslo Vilniuje ir visi jie sutinka, jog čia studijų kokybė tikrai geresnė.

Kuo man patinka mokslas čia? Pirmiausia, nereikia nieko rašyti. Kiekvieną kartą eidamas į paskaitą prie durų pasiimi iš anksto atspausdintus tos paskaitos užrašus, skaidrių kopijas, tad visą dėmesį gali sutelkti į dėstomą medžiagą, stengtis ją suprasti ir įsiminti, o ne nervintis, kaip suspėti viską susikonspektuoti.

Taip pat smagu, kad visos informatikos paskaitos filmuojamos, o nufilmuota medžiaga vėliau talpinama internete, tad, jei netyčia kokią paskaitą praleidai ar tiesiog ką nors pamiršai, turėdamas laiko gali vėl iš naujo ją išklausyti.

Be to, informatikai čia turi įvairių papildomų privilegijų, tokių kaip nemokamas neribotas spausdinimas ar įėjimas į informatikos laboratorijas, kur gali ne tik programuoti, bet ir pasitaisyti arbatos, pavalgyti – ir taip kiaurą parą.

Kalbant apie vidurinio ugdymo sistemą, Lietuvą galiu tik pagirti. Pats įsitikinau, kad mes, baigę mokyklą, matematikos srityje mokame tikrai daugiau, nei vietiniai škotai ar dauguma kitų valstybių studentų: informatikų kursas tarptautinis, Didžiosios Britanijos moksleiviai, ko gero, sudaro mažiau nei pusę visų studentų jame. Per pirmąsias matematikos paskaitas galėjau šiek tiek atsipalaiduoti, kadangi didelė dalis dėstytų dalykų buvo jau žinomi. Teko girdėti, kad ir fizikos bei chemijos srityse situacija panaši.

Studijuoji informacinių technologijų mokslus ir kasdien stebi beprotišką technologijų pažangą. Ji džiugina? O gal glumina?

Informacinių technologijų pažangą vertinu teigiamai. Nesu iš tų žmonių, kurie, perskaitę kokį I. Asimovo romaną ar pažiūrėję pagal jį sukurtą filmą, pradeda bijoti, kad robotai tuoj užkariaus pasaulį.

Taip, sutinku, kad technologijų skvarba į kasdienį mūsų gyvenimą turi ir neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, jaunimas (ir ne tik) praleidžia daugiau laiko prie kompiuterio – gadina regėjimą. Dar, sako, kad dėl dažno mobiliųjų telefonų naudojimo didėja rizika susirgti smegenų vėžiu (nors moksliniai tyrimai rodo, kad tai netiesa (red. past. - pirmas šaltinis, antras šaltinis). Kad ir kaip bebūtų, teigiamas technologijų poveikis neabejotinai su kaupu atsveria neigiamą. Pavyzdžiui, kiek pasako vien faktas, kad dar ne taip seniai - 1900-aisiais - vidutinė žmonių gyvenimo trukmė buvo vos 40 metų, o šiuo metu - 70, kai kuriose šalyse net virš 80 metų. Manau, kad prie šio pokyčio labiausiai prisidėjo technologijų pažanga.

Kaip manai, ką laimėjai išvykęs studijuoti į Didžiąją Britaniją ir ką praradai palikęs (gal tik trumpam?) Lietuvą?

Manau, kad laimėjau galimybę įgyti tikrai kokybišką ir tarptautiniu mastu pripažįstamą išsilavinimą, šansą susipažinti su įvairiausių tautų ir kultūrų žmonėmis, pasipraktikuoti anglų kalbą bei pagyventi įspūdingo grožio mieste.

Aišku, ir praradimų yra. Didžiausias iš jų - negaliu kiekvieną dieną/savaitę susitikti su geriausiais draugais, bendraklasiais, šeima. Tačiau bandau šį trūkumą kompensuoti informacinių technologijų pagalba - kad ir akis į akį susitikti negalime, bet dažnai susirašome, susiskambiname.

Rimas Trumpa su tėvais ir jaunesiąja sesute Edinburge (Nuotr. iš asmeninio archyvo)

Kas padeda mokytis: nusiteikimas?, pasitikėjimas savimi?, nuolatinis darbas?

Taip, nusiteikimas tikrai labai svarbus. Pavyzdžiui, čia, Edinburge, paskaitos yra neprivalomos, lankomumas neregistruojamas, didelė dalis užduočių taip pat nelemia galutinio įvertinimo, tačiau auditorijos vis tiek visada pilnos, užduotys atliktos, nes studentai supranta, kad nedirbdami ir nelankydami paskaitų tikrai nieko neišmoks.

Nuolatinis darbas, be abejo, irgi labai svarbus. Žymiai geriau kiekvieną dieną po kažkiek paskaityti/pasimokyti nei prieš egzaminus ar olimpiadas mokytis kiauras naktis. Bet, deja, tai nėra taip lengva, kaip atrodo...

Pasitikėjimas savimi, manyčiau, kartais kaip tik demotyvuoja tobulėti. Labai savimi pasitikintis žmogus gali galvoti „Aš jau viską moku, kam dar mokytis?“, o kitas, nors ir tiek pat mokėdamas, bet mažiau pasitikėjimo savimi turintis žmogus mąstys „Aš nieko nemoku, neišlaikysiu egzamino, einu dar pasimokyti“.

Skaitant tavo mintis apie tai, kad pernelyg nesivarginai stropiai mokydamasis, galima pamanyti, jog tavo atveju „žaidžia“ talentas, o darbo - vos trupiniai. Bet ar tai tiesa?

Kad turiu talento tiksliesiems mokslams, paneigti nebandysiu. O kiek mano pasiekimus lėmė jis, kiek mokymasis - sunku ir pasakyti. Tai ne tokie dalykai, kuriuos galėtum paimti ir išmatuoti. Bet žinau, kad olimpiadų – kalbu apie tiksliuosius mokslus, o ne istoriją ar geografiją – užduotys dažniausiai pasižymi tuo, jog jas geriausiai išspręsti pavyksta nebūtinai tiems, kurie daugiausiai prie knygų sėdėjo. Ten labai praverčia loginis mąstymas, kūrybiškumas, o tokių savybių skaitant vadovėlius išsiugdyti sunku.

Žinoma, studijas dar tik pradėjai, tačiau numanau, kad vizijų ir planų turi apsčiai. Ar tarp jų yra Lietuva?

Pirmiausia, planuoju čia, Edinburge, baigti bakalauro studijas, o kur studijuosiu magistrą, dar neapsisprendžiau. Gali būti, kad Edinburgas jau bus pabodęs, norėsiu pakeisti aplinką, todėl nesirinkau jungtinių studijų, kuriose po 5 metų iš karto gaučiau magistro diplomą. Taip, baigęs mokslus planuoju grįžti į Lietuvą ir savo ateitį kurti būtent ten. Informatika - dėkinga specialybė, nes joje darbui nėra būtinas tiesioginis bendravimas, tad, būdamas Lietuvoje, nesunkiai gali vykdyti užsienio šalių įmonių užsakymus, jei Lietuvos rinka atrodo per maža ar per menkai apmokama.

Žinai apie Lietuvos jaunimo emigracijos mastus ir apskritai apie proto nutekėjimo problemą. Kaip taip vertini?

Taip, apie šią problemą girdžiu dažnai, tačiau pats didžiulio jos masto nepajutau. Kiek man žinoma, iš mano gimnazijos abiturientų laidos tik du mokiniai išvyko studijuoti į užsienio šalių universitetus, siekdami geresnės mokslo kokybės. Didžiuliu proto nutekėjimu to nepavadinčiau. Taip, tarp olimpiadininkų situacija šiek tiek kitokia, ten išvyksta dauguma. Pavyzdžiui, iš keturių šiais metais Lietuvai Tarptautinėje fizikos olimpiadoje atstovavusių abiturientų šiuo metu užsienyje studijuoja visi keturi.

Tai, kad mokiniai išvyksta, siekdami įgyti geresnį išsilavinimą, nėra didžiausia problema. Problema ta, kad didelė dalis jų į Lietuvą daugiau nebegrįžta. Būtent tai ir reikėtų spręsti, stengiantis sudaryti tinkamų sąlygų šiems jauniems žmonėms užsienyje įgytas žinias tinkamai panaudoti tėvynėje.

Ne vienas pasakytų, kad mokslus užsienyje gali sau leisti tik finansiškai laisvi žmonės. Kiek pragyvenimui vidutiniškai išleidžia studentas?

Studijuoju Škotijoje, o čia pirmas bakalauras visiems Europos Sąjungos piliečiams, išskyrus kaimynus – anglus, yra visiškai nemokamas. Be to, gerai mokantis, yra galimybė gauti universiteto ir privačių kompanijų steigiamas stipendijas. Čia, Edinburge, jos dažniausiai yra 1000 svarų (šiek tiek daugiau nei 4000 Lt) mokslo metams. Taip, pragyvenimas čia iš tiesų brangesnis nei Lietuvoje. Didžiausią išlaidų dalį sudaro bendrabučio/kambario nuoma. Apgyvendinti po kelis žmones į vieną kambarį – reta praktika, tad reikia nuomotis visą kambarį. Paieškojus galima rasti kambarių už 65-70 svarų savaitei. Dar 15-20 svarų reikėtų paskirti maistui. Tad, taupiai gyvenant, mėnuo Edinburge galėtų kainuoti apie 350-400 svarų.

Kaip manai, ko dabar tėvai viliasi iš savo atžalų?

Sėkmingą karjerą susikūrę tėvai turbūt dažniausiai nori, jog vaikai sektų jų pėdomis. Kiti - kad pasirinktų prestižinę ir stereotipiškai gerai apmokamą specialybę: teisininko, daktaro... Pats taip pat esu girdėjęs pasiūlymų pagalvoti apie teisės studijas, nes šis dalykas mane šiek tiek domina, tačiau informatika traukia labiau.

Manau, kad teisingai mąstantys tėvai turėtų norėti tik vieno dalyko - kad jų vaikas būtų laimingas. O aš tikiu, jog dirbdamas kad ir mažiau apmokamą, bet mėgstamą darbą gali būti gerokai laimingesnis nei veikdamas tai, ko visiškai nemėgsti.

Apie ką svajoji? Kokie tavo siekiai ir ambicijos?

Kaip ir dauguma žmonių - tiesiog noriu būti laimingas. O ko man reiktų, kad toks būčiau? Mylimo žmogaus, darnios šeimos, mėgstamo darbo ir kelių tikrų draugų. Turbūt tiek. Tikiuosi, kad būtent tokią ateitį ir pavyks susikurti.