Su žodžio kišenėje neieškančiu choreografu bei šokėju Šarūnu Kirdeikiu galima kalbėtis bene apie viską: nuo šokio istorijos iki populiarumo siekimo tuštybės. Pagautas tarp repeticijų bei darbų, energija trykštantis Šarūnas ilgai nenustygsta vietoje: visus ragina mokytis šokti, fotosesijos metu šoka, o nueidamas susimąsto – veikiausiai apie šokį.
Anksčiau žiniasklaida daugiau dėmesio skyrė Jūsų sesei Kotrynai, o dabar pats esate narstomas po kaulelį. Kaip dėl to jaučiatės?
Nenarsto manęs po kaulelį. Juk nieko įdomaus nėra (šypsosi...). Lietuva – maža šalis, kur kiekvienam tenka dėmesio porcija ir nereikia tuo stebėtis. Viskas gerai: ryte atsikėlęs būrio paparacų nerandu, neprasiskiriu pro minią, nereikia slėptis po skėčiais.
Jei žmogus matomas, jis ir populiarus. Klausimas, koks populiarumo tikslas. Mažoje šalyje pasiekti populiarumo – nesunku. Juk yra tik keli informacijos kanalai, tad merginoms lengva nusimesti liemenėlę ir taip pasiekti tikslo. Žinoma, keista, kad nenusirenginėjantiems žmonėms populiarumo pasiekti sunkiau, nors talento ir orginalumo prasme jie turi daugiau ką parodyti. Gal dėl to, kad visos pozicijos jau užimtos nusirenginėjančių.
O Jūsų populiarumas?..
Jis atėjo natūraliai! Aš dirbu savo darbą, ariu savo vagą, šeriu savo kiaules. O kažkam yra įdomu, kas ir kaip čia vyksta, todėl žurnalistai ateina ir paklausia. (Iš kur tas paprastumas?) Dirbu su žmonėmis tokioje srityje, kuomet dažnai tenka stebėti situacijas iš šalies. Situacijas, kuriose žmonės greit lipa ant scenos, greit nuo jos ir pradingsta. Tai žmonės, norintys visuomenės pripažinimo. Tos situacijos kartais atrodo labai beprasmiškos, tuščios. Populiarumo siekimas kartais būna žvėriškas. Žiūri ir matai, kaip tai gadina žmones. Tada suvoki, kad geriau paprasčiau, kukliau...
Lietuva – tarsi kambarys. Kai jame gyveni tryse, tuomet tas, kuris garsiau šaukia, yra žymesnis ir geresnis. Būtų šimtas žmonių, tuomet rėk nerėkęs, vis tiek turi būti unikalus, kad susilauktum įvertinimo.
Jeigu ne šokis, kas tada būtų Jūsų gyvenime?
Buhalterinė apskaita ir programavimas (juokiasi...). Besimokant mokykloje, vienodai sekėsi visos sritys. Tačiau esu tokia asmenybė, kad vieną dieną rūpi viena sritis, kitą – kita. Galėjau daryti daug įvairių dalykų, tad taip gyvenu ir dabar. Kuriu darbus kompiuterine grafika, tapau, ir net apdulkėjusį klarnetą kartais išsitraukiu... Bet daugiausia laiko užima šokis.
Šokis Jums – darbas ar gyvenimo būdas?
Sklando daug įvairiausių sąvokų: gyvenimo būdas, individualus judesys... Visos tos sąvokos yra teisingos. Aš savo šokį apibūdinu kaip individualų judesį. Žmonės nuo senų laikų strikinėjo rankas, kojas mėtydami į šonus ir tik palaipsniui judesiams davė pavadinimus. Juk nebuvo taip, kad iškart gimė, pavyzdžiui, triple step. Ir man nepatinka pradėti nuo pavadinimo, mėgstu kurti nuo abstrakčios formos. Suprantama, privaloma žinoti teorinę dalį, tačiau ieškau ir laisvos formos, laisvų emocijų. O pats šokis gyvenime užima labai daug laiko. Kartais net ir gatvėje šoku. Tada tai jau mano gyvenimo būdas. Apie šokį kalbėti kaip apie darbą turbūt negaliu, nes šokyje nėra rutinos: kasdien vis kiti žmonės, kitos emocijos, kitos situacijos...
Ar Lietuvoje pakanka vietos šokio rinkai?
Galėtų daugiau linoleumo patiesti (šypsosi...). Negaliu teigti, kad nėra erdvės, tačiau, lyginant su kitomis šalimis, čia vaizdas skurdokas. Teko stažuotis Los Andžele. Štai ten kūrybine prasme jaunimas nesuvaržytas. Lietuvoje trūksta šiuolaikinių šokių pasireiškimo vietų. Juk norint atlikti juos techniškai tvarkingai, reikia tiek pat pasiruošimo, tiek pat talento, kaip kad ir klasikiniams šokiams. O klasikinių šokių mokyklos baigimas dar nerodo, kad gali šokti visus stilius. Šiuo aspektu Lietuvos šokių visuomenei dar reikia užaugti. (Bet šokėjų pakanka?) Gerų šokėjų trūksta. Pakanka norinčių šokti du kartus per savaitę, bet tų, kurie trokštų profesionalaus šokio – mažai. Trūksta užsidegimo, ryžto, o dar „įsirėminimas“ tik į tam tikrą stilių... Tai bene didžiausias Lietuvos šokėjų stabdis.
Šokis Lietuvoje: kiek tai verslas, o kiek – menas?
Jeigu kalbame apie pop sceną, meną ten labai sunku „išspausti“. Žinoma, daug kas priklauso nuo pačių šokėjų, ką jie nori padaryti ant scenos... Kai yra tam tikri projektai, realybės šou, ten daugiau konvejeriško darbo. Žinoma, yra kita medalio pusė: turime puikių teatro grupių, kurie dirba sau, dirba savo kūrybai, bet tai idėjiniai žmonės.
Šokis – nedėkinga profesija (juokiasi...) Juk šlovės negausi šokdamas tarp dvidešimties žmonių; štai dainininkai turi fonogramas, o šokėjai – ne; treniruotas balsas išlieka iki šešiasdešimties metų, o šokėjo karjera eina į pabaigą sulaukus trisdešimt penkerių, viena trauma – ir gali eiti šluoti gatvių.
Ir kur pamatyti tikrą šokio meną? Yra sakančių, kad Lietuvoje šokio meno visai nėra...
Aš eičiau arba į gatves, kur jaunuoliai improvizuoja, atsiskleidžia, arba į teatrą. Šokio menas Lietuvoje yra, tik tai labai individualus dalykas. Ir apelsinas ne visiems patinka.
Ar įmanoma kalbėti apie šokių madas Lietuvoje? Kaip mes atrodome Europos kontekste?
Atvirai nesakysiu (juokiasi...) Žiūrint su kuo lyginsimės... Bet veikiausiai atrodome skurdokai. Yra tikrai gerai šokančių, bet didžioji dauguma šoka taip, kaip sumąsto, neturėdami žinių bazės. Tai dešimta klasė, bet jiems trūksta pradinių klasių žinių. Mokslo šaknys karčios - vaisiai saldūs. Visi nori tik vaisių, bet, kai tie vaisiai baigiasi, neužauga naujų ir šokėjai lieka viename lygyje.
Lietuvoje trūksta šviežios informacijos, atsinaujinimo. O receptas paprastas: nepirkti ledų, vaikščioti pėsčiomis, kad nereikėtų mokėti už bilietėlius, ir pasitaupyti pinigėlių šokių stovyklai kokioje nors Europos šalyje.
Ir ką šokis duoda žmogui?
Laisvę, drąsą, sustiprina charakterį, ištvermę, pagražina kūno formas, duoda lankstumo, pasitikėjimo savimi. Taisyklingai atliekamas šokis tiesiog negali pakenkti, o naudos duoda daug. Štai man šokis ir protą atlaisvina (šypsosi...) Šokis – geras gyvenimo mokytojas. (Šokis – sportas?) Nevisai, sportas – medalių siekimas. Šokdamas gali siekti medalių, bet tie medaliai neturi prasmės. Nors, matyt, kiekvienam skirtingai...
Nors daug kas skundžiasi „oi, nemoku šokti“, to tikrai galima išmokti: jei nedrąsu, reikia tyliai nueiti į pamoką, kur tavęs niekas nepažįsta ir treniruotis. (O jei nepavyks išmokti?) Reikia nueiti šešis ar trisdešimt šešis kartus ir išmoksi. Nemačiau nei vieno žmogaus, kuriam nepavyko. (Palinkėtumėt šokti?) Taip, tik ne iš karto – pirmiausia reikia apšilti.
...]
