Prieš penkiolika metų Ji paliko Lietuvą ir išvažiavo į „svajonių šalį“ – Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Siuvėjos darbas, studijos, nuolatinis siekimas to, ką žmonės vadina gražiu gyvenimu, lipimas karjeros laipteliais...

Šiandien Ji - Žaneta Borchert – pasaulinės korporacijos amazon.com finansų analitikė. Moteris teigia, kad „svajonių šalyje“ svajonės anaiptol nesipildo vos spragtelėjus pirštais, o kova dėl vietos po saule kartais būna negailestinga.

Kas šiandien esate karjeroje ir asmeniniame gyvenime?

Dirbu amazon.com (red. past. - amazon.com, Inc veikia kaip mažmeninės prekybos internetu kompanija Šiaurės Amerikoje ir visame pasaulyje) centriniame buhalterijos departamente, esu finansų analitikė. Darbas nėra lengvas, bet pelningas. Taip pat esu mama, auginanti sūnų Emilį.

Kaip derinate vieną ir kitą?

Šiuo metu dirbu daugiau nei norėčiau - vidutiniškai apie 60 valandų per savaitę. Kai būna ketvirčio pabaiga, tenka dirbti ir savaitgaliais, bet, kadangi galiu savo darbus atlikti bet kur ir bet kada, visada atsilaisvinu nuo veiklos, kai reikia nuvežti sūnų į futbolo treniruotes, varžybas arba kai jis koncertuoja (Emilis groja smuiku mokyklos orkestre).

Dabartinis Jūsų karjeros laiptelis daugeliui - svajonė. O kaip Jūs vertinate savo padėtį?

Džiaugiuosi tuo, kas esu ir kur esu. Visgi, prieš 15 metų atvykus į JAV, pradėjau dirbti fabrike siuvėja, o dabar sėdžiu prie kompiuterio arba susirinkimuose ir sprendžiu įvairias problemas.

Dirbti didelėje pasaulinėje kompanijoje nėra lengva, darbas reikalauja daug jėgų ir energijos. Viršininkai bando susisiekti bet kada: nesvarbu ar tai savaitgalis, ar vėlyvas vakaras. Mano tiesioginės pareigos reikalauja bendradarbiauti su kolegomis Japonijoje, Europos Sąjungoje (ES) ir Indijoje. Jei kažkas iš kito žemyno nepasiskaičiuoja laiko skirtumo, tenka susilaukti skambučio, kai jau esu įmigusi.

Dažnai dieną pradedu 7 valandą ryto telekonferencijos skambučiu į ES (apie 5 valandą vakaro Londono laiku), o baigiu 6 valandą vakaro skambučiu į Japoniją (apie 9 valandą ryto Japonijos laiku).

Karjera Jums buvo ir yra siekiamybė? Kodėl?

Pagrindinė priežastis, kodėl siekiau karjeros, buvo noras gyventi padoriai. Dirbdamas „juodą" darbą nepraturtėsi, o reikia auginti sūnų. Pasirinkau buhalterijos specialybę, kadangi ji - viena praktiškesnių: visoms įmonėms - mažoms ar didelėms, pelno ar labdaros - reikalingi buhalteriai. Visada norėjau dirbti galva, o ne nugara...

Jūsų manymu, kokie veiksniai už Atlanto lemia sparčiausius šuolius karjeroje? Ir ar tokie patys veiksniai turėtų reikšmės Lietuvoje?

Karjerą JAV spartina mokslai: kuo daugiau mokslų baigęs, kuo žinomesnių universitetų diplomus turi, tuo vertingesnis esi. Patirtis, žinoma, taip pat prisideda prie karjeros vystymosi. O asmeninės pažintys visada padeda...

Manyčiau, kad ir Lietuvoje taip pat...

Kaip manote, kuri švietimo sistema - Lietuvos ar JAV - yra labiau orientuota į karjeros siekiančios asmenybės lavinimą?

JAV sistema man labiau patinka dėl studijų grafikų laisvumo ir galėjimo pačiam juos koreguoti. Kai studentas nusprendžia, kokią specialybę ar laipsnį nori įsigyti, jis pats renkasi disciplinų, paskaitų, kreditų skaičių ir susidaro jų tvarkaraštį. Norintys mokosi be sustojimo ir įsigyja bakalauro laipsnį per 2-3 metus, turintys finansinių sunkumų gali lankyti vos vieną ar dvi disciplinas per metus. Žinoma, kartais kreditų rinkimas užtrunka ir 10 metų, bet galimybių vis tiek yra.

Mokymo įstaigos JAV labai skiriasi: yra brangių ir prestižinių, kad tik protingiausi ir turtingiausi tepatenka, yra valstijų ir privačių, o yra ir visai žemo lygio institucijų.

Čia universitetai turi išlaikyti „akreditaciją“. Dažnai darbo skelbimuose atvirai išsakomi pageidavimai sulaukti pretendentų, turinčių „akredituotos“ institucijos suteiktą bakalauro laipsnį.

Taigi, manau, kad JAV sistema yra labiau orientuota į karjerą, nes yra laisvių nulemti ją dar besimokant.

Kas labiau tenkina: karjeros suteikiamas statusas ar finansinė laisvė?

Finansinė laisvė. Kalbant su bendradarbiais paaiškėja, kad dauguma į darbą nebeeitų, jei laimėtų milijoninę loteriją. Taigi, daugelis dirba, nes reikia pragyventi.

O galimybės valdyti, vadovauti, lemti tam tikrus procesus nevilioja? Juk pinigai vis tiek kažkada baigiasi, o galia...

Nemanau, kad man teks valdyti ar vadovauti - nesu „Amerikos korporacijos“ tipo žmogus, bet procesus lemiu dažnai.

Dirbant kompanijoje, kurioje viskas keičiasi beveik kasdien, procesai taip pat keičiasi, o ir kitų šalių įstatymai mūsų procesus rikiuoja. Vienas paskutiniųjų – įstatymas Japonijoje, pagal kurį dovanų kortelės (Gift Cards) bus ypač reguliuojamos valdžios, o, kadangi amazon.com parduoda tas korteles, mums teko įforminti atskirą kompaniją. Daug žmonių JAV ir Japonijoje šiuo klausimu turėjo dirbti drauge, nes visi turi atlikti savo ekspertizes: teisė, mokesčiai, kompanijos procesai, buhalterija ir kt. Pastaruosius metus aš dirbau dovanų kortelių buhalterijos ir verslo sferose, tad esu šio proceso ir veiklos ekspertė.

Tiek laiko atiduodama darbui turite ir asmeninį gyvenimą, tad ar teisingas stereotipas, neva karjera ir asmeninis gyvenimas - nesuderinami?

Kaip ir visuomet, niekas nėra absoliutu, tačiau stereotipas ne iš piršto laužtas: kuo aukščiau karjeros laiptais užlipęs, tuo dažniau būsi trukdomas darbo reikalais dieną, naktį, savaitgaliais, jei vakarais anksčiau norėsi išeiti iš darbo (į vaiko koncertą ar varžybas), svarbesni projektai bus atiduoti tiems, kurie darbe gali būti bet kada...

Mūsų departamente – daugiau kaip 100 žmonių, bet tik aš viena esu vieniša mama. Kiti arba vienišiai, arba tik susituokę ir dar be vaikų, arba tie, kurių partneriai visai nedirba ar bent jau nesiekia karjeros.

Minėjote, jog ateityje norėtumėte grįžti į Lietuvą. Vadinasi, kad ir kaip puikiai klostosi karjera, kad ir susikūrėte gražų gyvenimą svetur, vis tiek Jūsų namai - Lietuva?

Kiekvienam emigrantui gyvenimas susiklosto skirtingai, bet mano draugai ir namai Lietuvoje... Tiesa, kad ir pritapau, sugrįžti norėčiau, tik nežinau ar man darbų Lietuvoje būtų? Gal grįšiu į Lietuvą tik išėjus į pensiją.

...ir pabaigai. Gyvenate „svajonių šalyje“, tai kaip ten su svajonėmis?

Visur gerai, kur mūsų nėra... JAV yra šiokių tokių privalumų, bet svajonės nesipildo taip, kaip Holivudo filmuose rodoma.

Statistika atskleidžia, kad mažiau nei 1% žmonių deklaruoja uždirbę daugiau nei milijoną dolerių, o maždaug 13% - 17% amerikiečių gyvena žemiau skurdo ribos.

Važiuodama į darbą, kas rytą matau benamius, miegančius prie parduotuvių durų, dauguma mano pažįstamų ir bendradarbių negali sau leisti motinystės atostogų, nes darbdaviai dažniausiai apmoka iki 8 savaičių po gimdymo (ir tik 60% atlyginimo), o daugelis mažų darboviečių neapmoka jokių medicinos paslaugų.

Gyvenu netoli turtingiausio pasaulio žmogaus (apie 10 km. atstumas), todėl teko matyti kaip elitas gyvena, bet tokių „laimingųjų“ nedaug. Norint gyventi padoriai, reikia skatikus skaičiuoti, taupyti, planuoti ir nepamiršti pensijai kaupti.