Mokiniui draudžiama nusirašinėti, studentas baudžiamas dėl svetimų minčių pasisavinimo akademiniuose darbuose, o žurnalistas, sąmoningas ir atsakingas žmogus, negali plagijuoti kitų autorių darbų. Tai skelbia Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 61 str. „Žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui draudžiama plagijuoti kito asmens sukurtą kūrinį.“, jį papildo 62 str. „Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas turi nurodyti pirminį šaltinį, jeigu savo parengtoje viešojoje informacijoje pasinaudojo kito žurnalisto ar viešosios informacijos rengėjo parengta arba paskelbta informacija.“.
Tačiau esti žurnalistų, užmirštančių visas taisykles, etikos niuansus ir lyg mokykliniame suole pilančių tekstą nuo svetimo sąsiuvinio į savąjį.
Apie plagijavimą ir jo pavojus žurnalistikoje – Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininko Dainiaus Radzevičiaus tinklaraštyje publikuojamas LŽS Etikos komisijos pirmininko Viktoro Trofimišino komentaras.
Plagiato esama įvairiose srityse: moksle, muzikoje, literatūroje, kine ir kt. Viena iš „nekalčiausių” žurnalistinio plagiato formų – viešųjų ryšių agentūrų, ryšių su visuomene tarnybų ir naujienų agentūrų platinamų pranešimų autorystės savinimasis. Dažnai galima pastebėti skirtinguose leidiniuose identiškus pranešimus ta pačia tema, tik su skirtingų autorių pavardėmis, ir be jokios nuorodos į informacijos šaltinį.
Viktoras Trofimišinas
