Dilema: tikėti visuomenės informavimo priemonėse pateikiama informacija ar netikėti? Netikėti – pernelyg radikalu. Tikėti? Kiek ir kaip? Tikėjimą ir pasitikėjimą apsunkima eiliniam skaitytojui ar klausytojui nesuvokiamos žiniasklaidos priemonių išankstinės nuostatos, prieraišumas politinėms pažiūroms ir skirtingiems politikams taikomų skirtingų rėčių praktika.
Apie tai, kas lemia žiniasklaidos priemonių pozicijas ir kada peržengiamos pagarbos auditorijai ribos, žurnalistas Mindaugas Nastaravičius kalbino Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorių Romą Sakadolskį.
R. Sakadolskis pripažįsta, kad Lietuvos žiniasklaidoje egzistuoja skaidrumo problema, akcentuoja, kad laikraštis – informavimo, o ne auklėjimo priemonė bei patvirtina faktą, jog Lietuvoje apie žiniasklaidą rašo ir kalba labai mažai žmonių. Pasak Žurnalistikos instituto lektoriaus, yra redaktorių, kurie įsitikinę, jog kritiškas požiūris į žiniasklaidą – savo lizdo teršimas.
Skaidrumas ir viešumas itin glaudžiai susiję. Tad ar baimė kalbėti apie savas problemas tik įrodo žiniasklaidos bėdelių gausą?
Atkreipčiau dėmesį į dar vieną problemą. Kartais sakoma, kad jeigu vienoje žiniasklaidos priemonėje tas pats asmuo yra pliekiamas, o kitoje giriamas, vadinasi, tiesa yra kažkur per vidurį. Nebūtinai. Tiesa gali būti vienoje arba kitoje pusėje. Galiausiai tiesa gali būti ir visai kitur.
Romas Sakadolskis
