Užsukau į ramiame sostinės mikrorajone esančią parduotuvę be pavadinimo – tikrai, jis neiškabintas. Joje prekių užtektinai, tačiau didžioji dalis – ne tos, kokių galima prisižerti į raudonos, žalios arba mėlynos spalvos pirkinių krepšelius. Dėl iš tolo nepažįstamų prekės ženklų intriga tik didėjo. Ne parduotuvė, o muziejus. Aišku, užtrukau ilgiau nei galima užtrukti ten, kur viskas mėlynai apgalvota arba įtartinai žaliai pigu ir net ilgiau nei ten, kur raudonoje spalvoje integruojami subtilesni žmonės.

Vienoje lentynoje – prekės ženklų neatpažinau, kitoje – etiketės rusų kalba, trečioje – bingo! „Optima linija!” vafliukai! Pasijaučiau Lietuvoje. Pro vaisių skyrių – tris bananus, kelis obuolius ir įtartinai daug mandarinų – praėjau žengusi vos porą žingsnių: skyrius tikrai mažas... Eureka – mėsa! Čia ir apsistosime.

Atradimų atradimas! Kilogramas daktariškos dešros – 3,99 Lt. Pavarčiusi etiketę įsitikinau, kad kilogramas – visas ilgas dešros kočėlas. Bandžiau skaityti etiketę ir susiskaičiuoti visus „E“, deja, etiketė taip dailiai rudeninėje saulėje išblukus, kad buvo galima suabejoti mano akių gydytojo profesionalumu – tikrai jau seniai turėjau įsigyti akinius. Pati nieko nepešusi, bandžiau prašyti pagalbos vienos vienintelės gyvos būtybės parduotuvėje – pardavėjos. Gaila, bet jos regėjimas, matyt, toks pats prastas kaip ir mano – neįskaitė.

Nesusigundžiau: dešrą – atgal į šaldytuvą, nors turiu prisipažinti, kad kainą dar ir dar kartą palydėjau akimis. 3, 99 Lt!

Eiti į priekį – vėl saldumynai! Maža parduotuvė turi gerus marketingo specialistus, dėliojančius prekes pagal žmogaus silpnybes: pavalgius saldaus, norisi mėsos, po jos – ir vėl saldaus.

Saldainių lentynėlės apytuštės (ar apypilnės?). Save paguodžiu – reiškia šiuos gerai perka! Kur kaina? Ji ant tarp saldainių įmesto popieriuko – 4,99 Lt. Štai kur apsipirkimo džiaugsmas! Bet, kadangi pavarčius saldainiukus pastebėjau, jog pusę jų – jau ne popieriukuose, ranka nekilo pigiai pasmaližiauti.

Trečias atradimas – šampūnai (jie eksponuojami netoli dešros bei saldainių – rašiau, kad parduotuvė labai maža)! Etikečių pasirinkimas mažas, spalvos vos dvi (žalia ir geltona), bet išpilstyti jie į trijų litrų talpas. Vaizdžiai sakant, trečdalis kibiro šampūno! Yra norinčių atspėti kainą? Vos 6, 29 Lt! Deja, sudėties iššifruoti taip pat nepavyko dėl vienos labai paprastos priežasties: nemoku lenkų kalbos.

Apėjau dar vieną ratą, apsukau dar kitą kartą aplink pigiąją dešrytę ir saldainius, tačiau tebuvo vienintelis atpažintas prekės ženklas – „Optima linija“.

Po tokio reido liko daug dviprasmiškų minčių.

Kaip tokia maža ir tokia pigia produkcija prekiaujanti parduotuvė pajėgia išgyventi? Gerai, įsivaizduokime, kad žmonės pigią produkciją perka – iš to ir gyvena parduotuvė. Bet per visus informavimo kanalus pumpuojamos žinios apie nitratus ir kitas baisybes maiste, tad jei jau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nesužiūri viso didžiųjų prekybos centrų asortimento, galiu užtikrinti, kad į mano atrastą mažą parduotuvę tarnybos atstovai užsuka rečiau arba jie visai joje nesilankę. Jei taip, ką valgo tokioje parduotuvėje apsiperkantys žmonės? Teisingas atsakymas – jie nežino, ką valgo, nes etiketės neįskaitomos. Ir turbūt pats žaviausias epizodas – „Optima linija“ invazija. Kainų atžvilgiu šios prekės parduotuvytėje dera. Kokybės atžvilgiu, matyt, taip pat.