Darbo dienos vėlyvą rytmetį einu sostinės Gedimino prospektu – žvalgyba, kas kaip ruošiasi ir puošiasi belaukdami švenčių: banko pastatas raizgomas lempučių girliandomis, parduotuvių vitrinos apkaišytos arba vis dar kaišomos kalėdinėmis dekoracijomis, tačiau visa tai nublanksta prieš dvi įdomesnes akcijas-atrakcijas.

Šalia prabangaus kailių salono patiestas raudonas kilimas. Tiesa, pažliugusio sniego ir smėlio mišinys gula ant kilimo įspausdamas skirtingų batų padų formas, tačiau prabangos įspūdžio tai nemenkina. Vieni kilimą bailiai aplenkia, kiti, prieš tai nuo batų nukratę sniegą, išdidžiai lipa ant jo ir iškelta galva su šypsenomis veiduose pražingsniuoja, o tai padarę net atsisuka pasižiūrėti – oho! Beje, vaikai ypač reaguoja į raudoną, platų kilimą. Deja, jie dar nemato jo sąsajų su kailių salonu.

Puikus prabangaus salono veiksmas, siekiant patraukti dėmesį!

Galima prisiminti panašų įvykį, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose „Microsoft“ pristatinėjo „XP“ operacinę sistemą. Be gausybės įmantrių renginių ir netikėtų sprendimų viena „akcija“ ypač stebino praeivių dėmesį: priešais „XP“ operacine sistema prekiaujančią parduotuvę visą dieną ganėsi pusę tonos sverianti karvė. Visa tai tam, kad žurnalistas būtų suintriguotas, o išrankusis klientas sudomintas. JAV tam buvo pasitelkta karvė, Lietuvoje – raudonas kilimas.

Antra akcija. Sostinės Gedimino prospekte – vienos kavinės-restorano primygtiniai darbuotojų kvietimai užeiti degustuoti maisto ir gėrimų, kuriais atnaujintas šventinis meniu. Eime.

Trys paslaugūs padavėjai nuveda iki staliuko, padeda nusivilkti paltą, pasiūlo meniu, klausia, ko norėčiau paragauti ir STOP! Padavėja atsiprašo, kad šiuo metu negalima paragauti nieko, kas būtų gaminama virtuvėje, tačiau mielai kviečia meniu susirasti gėrimų pasiūlymus ir išsirinkus paskanauti jų. Toje meniu dalyje – įtartinai vieno gėrimų gamintojo produktai: silpni, stiprūs, labai stiprūs... Atsisakius ir paprašius arbatos ne degustacijai, paslaugioji padavėja atsitraukia, o kitas iš paslaugiųjų kompanijos virtuoziškai manevruodamas tarp staliukų atneša pilną padėklą stiklinaičių ir stikliukų skirtingų spalvų gėrimų. Matyt, tų pačių, kurių pirmiausia ir buvo pasiūlyta. Tikrai! Tai patvirtina ant padėklo priklijuoti logotipai, o galutinai blogai pasijausti priverčia prekės ženklo įspaudai ant stiklinaičių su tauriaisiais gėrimais.

Leidžiuosi į žaidimą. Paslaugieji padavėjai, įsitikinę, kad aš nuo jų nespruksiu ir tai leis jiems anketoje ar kur kitur pažymėti vieno respondento balsą, ima plačiau šypsotis ir lyg žirnius berti išmoktą tekstą apie aromatus ir skonių darną. Apžvelgusi padėklą su maždaug 8 – 10 stiklinaičių, suprantu, kad jiems naudingesnis būtų buvęs bet kuris vakare sostinės centre slampinėjantis jaunuolis arba dar geriau – skonių jūroje patirtį turintis ponas. Aš nenaudinga, tačiau nejaugi nuvilsi taip besistengiančius?

Imuosi uostymo taktikos. Padavėjai nepatikliai nužvelgia. Juos užtikrinu, kad tik tokiu būdu gali išlikti skonių darna. Jie mandagūs – nusišypso ir visi sutartinai linkteli galvas. Vienas pusbalsiu pradeda įtikinėti, kad jiems reikėtų žinoti mano nuomonę ne tik dėl aromato, bet ir dėl skonio. Atsakau, kad profesionalas neturi maišyti šitiek skirtingų skonių, jam turi pakakti uostymo. Štai tada vienai padavėjai kilo išganinga mintis mane priblokšti ne laipsniais, bet klausimu: „O jūs esate pilnametė?“

O jai nekilo noras manęs to paklausti prieš pasiūlant alkoholinių gėrimų? Beje, tikriausiai klausimų apie pilnametystę nebūtų kilę, jei būčiau ryžtingai degustavusi ne tik kvapą, bet ir skonį.

Nepasisekusi prieššventinė degustacija.