Neakivaizdžiai studijuoju ketvirtus metus ir nuo pat pirmo kurso aplink tai garsiau, tai tyliau buvo diskutuojama apie tokio tipo studijų vertę bei motyvacijos studijuoti neturinčius neakivaizdininkus. Įpusėjus ketvirtiems metams ne spėjimais, bet konkrečiais faktais sau galiu pagrįsti arba paneigti kai kuriuos stereotipus. Ir nors kiekvienas universitetas ar net fakultetas turi savo vidinę neakivaizdininkų politiką, siūlau man geriausiai pažįstamą Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto neakivaizdinių studijų „kąsnelį“.

Neseniai viename socialiniame tinklapyje Mykolo Romerio universiteto Elektroninio verslo katedros lektorius Liutauras Ulevičius stebėjosi savo studentų (neakivaizdininkų) elgesiu, kai šie jį patikino pasitenkinsią penketais, jei dėstytojas leis nelaikyti egzamino. Jei dar nepasipiktinote, patikinsiu, jog tokie atvejai – ypač dažni. Štai mano studijų kolegė, nebe pirmą kartą neišlaikiusi egzamino, kaskart piktinasi, esą „kitur neakivaizdininkams parašo penketą ir viskas, o mes turime perlaikyti egzaminus po kelis kartus“. Už tai, žinoma, galėčiau padėkoti VU Filologijos fakulteto dėstytojams. Na, o kvapelis iš „kitur“ skverbiasi į visų universitetų pašalius ir, panašu, jis nelengvai išvėdinamas...

Gero skersvėjo reikia ir viskam, kas susijęs su finansiniais neakivaizdinių studijų reikalais. Spėkite, koks buvo šių metų Filologijos fakulteto pirmojo semestro neakivaizdininkų susirinkimo klausimas? „Ar sumokėjote įmoką už studijas? Ne? Tai privalote padaryti iki šios savaitės pabaigos.“ Tokiais atvejais nori nenori susimąstai apie neakivaizdines studijas kuruojančių asmenų prioritetus ir jų kompetenciją. Esu įsitikinusi, kad blogas kvapas nuo tokių studijų kuratorių pareiškimų garuote garuoja ir išeina už universiteto kiemelio ribų: pirmiausia pinigai – paskui žinios.

Anokia naujiena, kad neakivaizdininkai juokauja, esą tikrąja ta žodžio prasme NUSIPIRKTĄ diplomą įsirėmins ir pasikabins matomiausioje vietoje – o kaip kitaip, kai naujas semestras šia tema pradedamas ir ta pačia nata (tik dėl vėlavimų su reikalavimo ir grasinimo gaida) baigiamas. Aukštosios mokyklos darbuotojus mokyti nedrąsu – jie turėjo daug ir labai sunkiai dirbti, kad galėtų atstovauti universitetui, - tačiau paklausti galima: ar tikrai su mokėjimais už studijas susiję klausimai yra patys svarbiausi? Todėl kvapai apie neakivaizdines studijas ir sklinda...

Skausmingiausias klausimas, ar neakivaizdininkai, baigę universitetus, išsineša galvose daugiau košelės nei jos turėjo iki tol? Mano sutikti dėstytojai nurodo tiek informacijos šaltinių ir skirtingų būdų, kaip jos gauti, kad skaitymui reikėtų skirti dienas naktis ir laiko vis tiek neužtektų – reikalingas tik noras tą informaciją imti. Tegyvuoja savarankiškas darbas! Kiek kas į galvelę krauna, tiek prisikrauna.

O visa kita – žavios universitetų staigmenėlės neakivaizdininkams. VU Filologijos fakultetas šį semestrą siūlo tokius „dovanėlių – staigmenėlių“ rinkinius:

- remonto darbai už sienos, kai dėstytojai kone po pusės paskaitos su neakivaizdininkais yra priverčiami leistis į auditorijų paieškas, mat perrėkti grąžto garsą – neįmanoma užduotis;

- viena paskui kitą sudėtos kelios paskaitos pas vieną ir tą patį dėstytoją, kuris, nepajėgdamas be perstojo iškalbėti kelių valandų, yra priverstas baigti monologo rekordo siekimą gerokai anksčiau nei numatyta;

- frazė „su jaunimu dirbti man neleidžiama – amžius ne tas, bet jus pamokysiu“, o neakivaizdžiai studijuojantys 22 – 29 metų kolegos priversti tik palinksėti galvomis – kaip įdomiai „kitaip“ diferencijuojamas amžius, kai esi neakivaizdinių studijų studentas.

Ir visos šios staigmenos gali būti jūsų tik už šiek tiek daugiau nei, pavyzdžiui, 3 tūkstančius litų per metus. Žinios į kainą taip pat įskaičiuotos. Už jas – ačiū.