Kauno pedofilijos bylos vandenynas jau būtų virtęs vos vietinės reikšmės balute tik konkrečių šeimų, asmenų ar teisėsaugos pareigūnų „žemėlapiuose“, tačiau drąsusis (?) žurnalistas (?) ir prodiuseris (!) Kristupas Krivickas vis neleidžia temos vandenynui susitraukti ir įnirtingai kelia audras vienoje komercinėje televizijoje jau ne tiek pagrindine tematika, kiek vaikščiodamas pakampiais ir ieškodamas daugiau nešvarių skalbinių. Kas ieško, tas randa – tik nebūtinai tai, ko reikia.

Trečiadienį žiniasklaida, mirguliavusi pranešimais apie draudimą transliuoti naujausią K. Krivicko prodiusuojamos laidos „Akistata“ „dalį“, sukėlė ne mažesnį cunamį už praėjusių metų spalio įvykius, sukrėtusius visą Lietuvą. Visi šiugžda, bruzda, šnabždasi... Blogai, blogiau, blogiausia...

Kaip tik trečiadienį buvau susitikusi su dviem viešosios įstaigos, organizuojančios pozityvumo, sėkmės ir laiko planavimo seminarus mokiniams, „Kitas variantas“ atstovėmis. Bene dvi valandas kalbėjomės apie tai, kodėl mums trūksta pozityvumo, kaip jis paveiktų visuomenę, kodėl pozityvumo siekis – nuolatinis darbas su savimi, ir ar tikrai, kaip yra rašiusi Jurga Ivanauskaitė, drugelio sparnų plazdėjimas gali sukelti cunamį: negatyvios mintys gali kelti negatyvias mintis, o pozityvumas gimdo pozityvumą.

Kalbėjomės ir apie žiniasklaidos „indėlį“ į visuomenės negatyvumą bei situaciją, kuomet skaitytojas nesąmoningai (?) murkdosi negatyviose naujienose, o pozityvumo siekiai baigiasi susidarius pirmai konfliktinei situacijai. Žiniasklaidos versle gera naujiena – bloga naujiena?

Interviu su „Kitas variantas“ atstovėmis apie pozityvumą ir jo naudą – jau kitą savaitę.

***

Minėtas mūsų susitikimas vyko sostinės kavinėje – salotų bare „Mano guru“. Tai ypatinga vieta, mat, kaip rašoma salotų baro internetiniame tinklalapyje, „apie 70 proc. kavinės darbuotojų yra priklausomi, bet alkoholio ir narkotikų nebevartojantys asmenys. Darbas salotų bare "Mano guru" yra jų profesinės - darbinės reabilitacijos programos dalis.“

Suradau vieno šio baro darbuotojo viešą laišką. Ištrauka iš jo:

„Ar žinote, kas vyksta sieloje, kai matai ašarotas mamos akis, nes ji tiesia tau ranką su pinigais, už kuriuos netrukus pirksiu „šyrkę” tabore? Žinau, kad suaugusieji meluoja aistringiau nei vaikai, nes jie turi daugiau ką prarasti, jei sakys tiesą. Ar įsivaizduojate, kaip svarbu man buvo įtikinamai sumeluoti, apgauti, apsukti, prižadėti ir netesėti? Kai išblaivėdavau, ateidavo ir tiesa. Bet man jos nereikėjo. <...>

Dabar baigiau reabilitacijos kursą, dirbu salotų bare „Mano guru”. Esu švarus. Esu dėkingas čia besilankantiems, už tai, kad manęs nebijo ir nesmerkia. Juk priklausomybių turime visi. Tik man pavyko manąją suvaldyti.“

Tai yra tikrasis negatyvumo ir pozityvių siekių susidūrimas bei pastarųjų pergalė. Džiugu? Vadinasi, viskas įmanoma, kai mintys virsta konkrečiais darbais.

***

Su „Kitas variantas“ atstovėmis kalbėdamos apie pozityvumą, šmaikštavome, kad turbūt net senutė, pykstanti ant kaimynės ir kaskart ją „auklėjanti“, turi bent trupinį pozityvaus siekio: ji auklėja, ji pataria, ji nori, kad kažkas būtų kitaip ir geriau... Atsisveikinusi su „Kitas variantas“ atstovėmis bandžiau suprasti, ko „kitaip“ ir, svarbiausia, geriau nori prodiuseris K. Krivickas?

Eterį turi, geriausią laiką taip pat. Neturi gerų temų. Bet ar jis jų tikrai nori?

Gerai, geriau ir geriausia. Įdomu, kas bus tas „geriausia“ K. Krivickui?