Sąmoningai nebuvo planuota, tačiau būtent šiais, savanorystės metais, susiklostė aplinkybės pabendrauti su vaikų dienos centrų auklėtiniais – papasakoti jiems apie žurnalistiką ir žurnalisto darbą. Jau dabar yra numatytas kelių susitikimų ciklas, tačiau po vakar įvykusio pirmojo skubu pasidalinti savo mintimis. O jų – daug ir pačių įvairiausių!

Reikia paminėti, kad į susitikimą susirinko ne tik vieno Vilniaus vaikų dienos centro auklėtinių, bet ir aplinkinių mokyklų žurnalistika besidominčių arba tiesiog kūrybingų paauglių. Kalbėjomės apie tai, kas yra žurnalistika, kodėl ji gali būti įdomi ir naudinga, kiek daug ji apima ir kiek visko įdomaus ir naudingo joje galima veikti. Gana vaikiškai, bet su kokiu entuziazmu!

Beveik valandą trukusio susitikimo pabaigoje įsijautę tikrinome „savo kaip žurnalistų“ operatyvumą ir mąstymą nuotaikingais žaidimais ir vaikai dar pajėgė krykštauti suspėję greitai pateikti savo atsakymo variantą, o kiti „galvai galvoti padėjo“ susiėmę už plaukų, vadinasi susitikimas vaikams naudingas – ar jie rinksis žurnalisto kelią, ar siuvėjo, svarbu, kad jų diena buvo praturtinta naujais pamąstymais, o gal ir visai nauja patirtimi.

Tačiau susitikime buvau nustebinta kelių labai įdomių niuansų. Pirmasis – vaikai tiesiog „nevirškina“ politikos. Ir tai ne todėl, kad politika jų akimis nuobodi. Ji juos erzina, ji jiems atgrasi, ji juos neigiamai veikia, ji juos verčia politinėms temoms rodyti liežuvį. Esu tikra, kad dėl tokio elgesio kaltas ne vaikiškumas ir ne mokymosi įstaigos, ir net ne šeima. Dabar būtų sunku durti pirštu į Kažką, tačiau, matyt, kiekvienas galime pabaksnoti save ir būsime teisūs: esame prisidėję prie vaikų bėgimo nuo bet kokių minčių apie politiką. Ar aštuoniolikmetis bus pilnavertis pilietis, jei būdamas šešiolikos metų jis vengia bet kokios informacijos, susijusios su politika?

Antras pastebėjimas: pigios populiariosios kultūros „indėlis“ į visuomenę – zvonkių kultas ir panelių su žmonėmis era. Ar žinote, koks buvo bene jauniausios klausytojos pirmas klausimas? „Su kokiomis žvaigždėmis jūs kalbėjote kada nors?“ Mano atsakymas vaikui turėjo leisti suprasti, ar aš galiu būti autoritetas visą valandą, ar ji turėtų paieškoti kitų veiklų.

O pramogos ir man patinka! Tik „pramogos“ terminas vaikų galvose sulipęs su olialia, zvonkėmis ir trumpu sijonu, o ar taip turėtų būti? Vaikui taip sakyti pedagogai, veikiausiai, neleistų, tačiau čia parašysiu: man vaikų gaila, nes šiek tiek save vertindami ir ieškodami kokybės suaugusieji vardija kokybiškos informacijos kanalus, jos atsirinkimo principus, tuo pat metu vaikams kaip „pramogą“ palikdami pigią populiariąją kultūrą. Visai neseniai klausiausi senyvo žmogaus pasakojimų, jog vaikas visais laikais buvo šiek tiek lepinamas – skanesnis maistas, lengvesnis darbas, pirma žemuogė. Dabar vaikui tenka viskas, kas lieka nuo suaugusiųjų – zvonkės ir panelės.

O paskutinis pastebėjimas – ypač pozityvus. Labai pradžiugino vaikų noras kalbėti. Galimybė pasisakyti ir būti išgirstiems jiems ypač svarbi! Jie jau yra asmenybės su savo aštriomis charakterio briaunomis, su įgeidžiais ir norais gauti informacijos. Kas ir kaip jiems pateiks informaciją, priklausys kiek aštrios jų kaprizų briaunos virs subtiliais charakteriais. Beje, esu įsitikinusi, kad vienas iš būdų, kaip pelnyti vaiko palankumą – padėkoti už jo mintis. Ar dažnai padėkojate vaikams? Pabandykite. Tai labai teigiamai veikia.

Ir nereikia nieko ypatingo, tik šiek tiek laiko, kad vaikai pasijaustų svarbūs.