Vakar teko pabendrauti su žurnalistais, savo publikacijas pristačiusiais Europos Sąjungos (ES) žurnalistų apdovanojimams „Už įvairovę. Prieš diskriminaciją“, ir publikacijas vertinusiais nacionalinės komisijos nariais. Vienas iš susitikimo tikslų buvo itin džiaugsmingas – nacionalinio turo nugalėtojos žurnalistės Rasos Navickaitės pagerbimas, kitas tikslas – pasvarstymas, kiek ir kaip viešojoje erdvėje publikuojamuose tekstuose derėtų kalbėti apie šiandien Lietuvoje diskriminuojamas visuomenės grupes.

Kad tokių tekstų reikia (ir kuo daugiau), abejonių, rodos, nekilo. Kilo klausimas, ar žurnalistai gali rasti laiko analitinėms publikacijoms už įvairovę rengti, kai „deganti“ informacija juos ir taip atakuoja ištisą parą? Nuo šio atspirties taško buvome priversti šokti į mintis apie verslą, žurnalisto priklausomybę ir atsakomybę, apie moralę ir visuomenės poreikius.

Žinant faktų apie tai, kad „nuo žemės paviršiaus“ dingsta įvairios organizacijos, siekusios užtikrinti skirtingų visuomenės grupių lygybę Lietuvai stojant į ES, galima pradėti dūsauti dėl blogėjančių lygių galimybių padėties šalyje. Kita vertus, kaip labai teisingai pastebėjo viena susitikimo dalyvė, šiuo metu daug kas patenka į viešajai erdvei publikacijas rengiančių asmenų rankas: jei tik žurnalistai rašys apie diskriminaciją ir jos žalą, jei savo plunksną valdys atsakingai ir be minčių „o kaip iš to išgyventi?“, pokyčiai visuomenėje gali prasidėti ne nuo pluoštais guldomų veiklos strategijų, o nuo žiniasklaidos, kuri disponuoja aukštais pasitikėjimo rodikliais.

Iš susitikimo išsinešiau daug skirtingų minčių ir klausimų pačiai sau. Vienas jų – ar tikrai Lietuvos žmonės priešiški vieni kitiems, o ypač kitokiems nei jie patys? Gerai, statistika rodo, kad kas ketvirtas lietuvis nenorėtų gyventi kaimynystėje su žydu, o beveik trečdalis, sužinoję, kad kaimynystėje gyvena gėjų pora, vengtų su jais bendrauti. Tačiau man niekaip iš galvos neišeina mintys apie tai, kad tiek Lietuvos visuomenė, tiek ir kitų Europos šalių gyventojai yra labai ir labai apatiški, o apatišką žmogų daug paprasčiau patraukti į „lengvesnį kelią“, t. y., ne aiškintis, kas yra homoseksualumas, o homoseksualius asmenis ignoruoti arba nuteisti; ne kalbėti apie fizinę ar protinę negalią turinčių žmonių padėtį, o juos engti.

Mano prielaidą apie apatijos mastą patvirtina Lietuvos gyventojų apklausoje dalyvavusių asmenų nuomonių pasiskirstymas apie reakcijas į homoseksualus žeminančias ir paniekinančias kalbas: 53 proc. apklaustųjų liktų neutralūs, jeigu jų akivaizdoje būtų įžeidžiai, paniekinamai kalbama apie homoseksualius žmones.

Ir esu įsitikinusi, kad, kol apatiškųjų (neutraliųjų?) dalis visuomenėje tokia didelė, bet kuri agresyviau neigiamas nuostatas reiškianti žmonių grupelė bus gerai girdima, gerai matoma ir „patikima“.

Gal kova prieš diskriminaciją turėtų būti pradėta nuo visuomenės apatijos naikinimo?