Ketvirtadienį Jonavos rajono savivaldybėje buvo apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) ir „Žurnalistika kitaip“ organizuoto konkurso „Redaktorius valandai“ nugalėtoja Liudmila Timofejeva. Jonavoje besimokančiai paauglei įteiktas vardinis rašiklis.

Organizuotas konkursas skaitytojus kvietė pasitelkti fantaziją ir įsivaizduoti save redakcijų vadovais; originalumą suderinti su realijomis ir pateikti kelis draudimus redakcijoms, kurie galėtų pagerinti bet kurios žiniasklaidos priemonės turinio kokybę. Savo pasiūlymus teikusieji galėjo vertinti kolegų draudimų sąrašus, o pasibaigus konkursui jų balsai buvo sumuojami su „Žurnalistika kitaip“ komandos bei LŽS atstovų vertinimais. Po skaičiavimų nugalėtoja išrinkta L. Timofejeva.

Mergina rašė:

Mano vadovaujamos įmonės darbuotojams būtų griežtai draudžiama:

1. Propaguoti bulvarinį stilių (Tikrai nesu vienintelė, kurios nedomina pasakojimai, kas, kam, kodėl nulaužė nagą ir visos kitos, dažnai netgi išgalvotos, istorijos. Žurnalistai turėtų būti kultūringi ir skleisti teisingą gyvenimo būdą, etišką elgesį. Jokių keiksmažodžių (kuo toliau, tuo dažniau jie vartojami kai kuriose TV laidose), jokių prasčiokiškų manierų skleidimo. Galbūt laikui bėgant ir skaitytojai taptų intelektualesni).

2. Rašyti apie tai, apie ką rašo kiti (o jei jau rašyti, tai rašyti kitaip)... (visai neįdomu, kai kiekvienas internetinis puslapis ar leidinys rašo apie tą patį, televizijos rodo tą patį, tokiu pačiu stiliumi... Žinoma, yra tam tikros taisyklės, kurių reikia laikytis, bet manau, kad ir nepažeidžiant jų galima sukurti savo originalų stilių, kad straipsniuose nebūtų jaučiamas „sausumas“... Bet toks metodas taikomas tik naujienoms, kurias būtina paskelbti, o šiaip, reikia rašyti autentiškus tekstus, tai, ko nerašo niekas kitas ir būtent tada skaitytojų auditorija vis didės, nes žmonėms nebus daugiau kur paskaityti apie tai, jie bus priversti sugrįžti. Toks originalumas bei individualumas tikrai patrauklus ir negali likti neįvertintas. Tuomet rašymas tampa tarsi meno kūrimas. Tiesa, mūsų valstybė nelabai mėgsta menininkus ir nemokamą mokslą suteikia 2-3 būsimiems kūrėjams, bet tai jau kita tema...).

3. Kurti klaidingus įvaizdžius ir vertinti savo nuožiūra (vertinimų ir asmeninės nuomonės nebūna straipsniuose tiek jau daug, kad ji užkliūtų, bet tam tikrus įvaizdžius sukurti kai kurie žurnalistai tikrai mėgsta. O kiekvienas aprašomas įvykis skirtingų žmonių gali būti įvertintas skirtingai. Pavyzdžiui, pamatome antraštę „Vardenis Pavardenis upėje pagavo 5 kg žuvį“. Koks nors žvejys pasidžiaugs ir pagalvos: „Oho, koks narsus Vardenis! Tikras profesionalas!“, kitas žmogus pradės nežmoniškai pavydėti, trečiam galbūt išvis bus gaila žuvies ir jis kaltins Vardenį, kad šis taip pasielgė, o dar koks nors ekologinių judėjimų dalyvis pradės gailėti Vardenio dėl to, kad šis vis dar nesupranta, jog turime saugoti savo gamtą ir nenaikinti retų rūšių. Taigi, kai straipsnyje jau sukurtas koks nors įvaizdis, jis dažnai gali nesutapti su skaitytojo pasąmonėje kuriamu ir skaitytojas paprasčiausiai daugiau nebenorės pirkti šio leidinio ar grįžti į tą internetinį puslapį, nes nesutaps jo požiūris su žmonių, rašančių straipsnius, požiūriu).

O kad būtų išvis gerai, tai prieš įdarbinant žurnalistą reikėtų prijungti jį prie melo detektoriaus ir patikrinti, ar jis linkęs meluoti. Na, galbūt aš jau kažkiek ironizuoju, bet pasaulyje ir taip daug neteisybės, korupcijos, kam dar tas žiniasklaidos melas...

Ir dar vienas specialus patarimas televizijai – reikėtų baigti tas pastovias kovas dėl reitingų. Ir galvų neskaudėtų, ir būtent tada ateitų pačios geriausios mintys, kurios galbūt ir butų daug patrauklesnės žiūrovams. Nereikėtų rodyti tiek daug laidų, parengtų pagal užsienyje jau kurtų laidų formatus. Džiugu, kad nacionalinis transliuotojas dar išlaiko pakankamai aukštą kultūrinį lygį ir nesuka galvos sau dėl to, kad nėra pirmaujanti televizija Lietuvoje. Jiems patiems tiesiog patinka tai, ką jie kuria. Kaip sakė Edita Mildažytė : „Mes savo vertę žinom“.

Taigi visiems žurnalistams linkiu atrasti save ir mylėti savo darbą, o kai įvertini pats save bei savo veiklą, tai ir nepastebi, kaip užklumpa pripažinimas.

P. S. Ir vis dėlto, kodėl valstybė taip nemyli menininkų?

Apdovanojimo akimirka.

„Žurnalistika kitaip“ redaktorė J. Ablačinskaitė įteikia LŽS įsteigtą prizą - vardinį rašiklį - konkurso nugalėtojai L. Timofejevai.