Ketvirtadienio rytas. Miegamasis sostinės mikrorajonas. Prie buitinių atliekų konteinerių sukiojasi pusamžis vyriškis. Per petį permesta apdriskusi rankinė, keli plastikiniai maišeliai, ant galvos – striukės gobtuvas, rankos pamėlusios, o žydros akys prisimerkia bandydamos įsitikinti, ar tikrai sveikinuosi su juo. Juokiasi, kad turbūt kažką painioju, nes jis manęs nepažįsta, o ir kad žurnalistai šnekintų jo draugus, sako negirdėjęs.

Benamis, prisistatantis Vyto vardu, tikina galįs atvirai visiems pasakoti savo gyvenimo istoriją, nes niekam to paties patirti nelinki.

(kalba netaisyta)

Kas nutiko, kad gyvenate tokį gyvenimą?

Nu žinot, aš nuo vaikystės karočia, nuo vienuolikos metų be tėvų likau, paskui internate prabuvau, po internato papuoliau į proftechą,  iš proftecho papuoliau į koloniją, paskui iš kolonijos į koloniją, iki keturiasdešimt metų sėdėjau kalėjime. Dutūkstantaisiais metais išėjau. Kur tai buvau įsigyvenęs, kaip sakoma, laikinai. Motina mano, kaip sakoma, ne motina, jau motinos jai buvo nuimtos (red.past. – atimtos motinystės teisės), numirė. O kol aš sėdėjau, patėvis paėmė ir pardavė butą. Ir aš likau be nieko.

Jūs – vilnietis?

Jo, Skroblų gatvėj.

Giminių neturit?

Ne.

Kur dabar gyvenate?

Nakvynės namai. Galiu pasakyti, šiandien pirmą naktį pranakvojau nakvynės namai, o prieš tai Vingio parke gyvenau. Ten yra toks sulūžęs namas, aš tris koldras buvau atnešęs, apsikloju ir viskas – išsimiegu. Savaitę gyvenau namuose, kur nuo girtuokliavimo. Nu prisigeriu ir ateinu pas juos. O ką daryt, jie sako, eik miegok.

O šiandien miegojau nakvynės namuose, nes, kai po ligoninės atėjau, man sako, kad vieta yra. Ir iki pirmadienio dabar reikės nakvoti.

Kasnakt priima?

Nu reikia mokėti.

Kiek mokėti reikia?

Septyniasdešimt šeši litai (red.past. – per mėnesį). Nu ką, surenku kitą kartą.

Įmanoma surinkti?

Dešimt litų per dieną vis tiek surinksi. Per dieną einu, vaikštau... Žiemą dabar mašinos buksuoja, tai pastumiu mašinas ir jau litą kokį duoda. O ką daryt? Kitaip nieko neišeis. O dabar dar va žandikaulis lūžęs, tai reikia važiuoti į ligoninę. Aš buvau nuvažiavęs vakar, tai daktaras pasakė, kad iki pirmadienio nepriims, tai ot iki pirmadienio reikės suktis.

O kas nutiko?

Karočia buvo keturi metai atgal. Padėjau statyti namą. Dengėm stogą su ranilu, tokia skarda. Biškį lietus praėjo, aš užlipau ir neprisirišau, kaip sakoma, nepaėmiau apsaugos diržo su savim ir nukritau. Tai sulaužiau koją, ranką ir žandikaulį. Koja tai dešimt mėnesių pravaikščiojau su gipsu, o ranka, tai po dviejų savaičių nuėmiau gipsą. O koja tai turėjau metus pravaikščioti, bet sniegas, lietus, bala, tas gipsas išsibraižė, tai paėmiau ir nuėmiau. O žandikaulis taip ir neužgijo. Du kartus pjovė, trečią kartą jau pats prasibrovė. Nu tai dabar jau stoviu biržoj (red.past. – Darbo biržoje), tai važiavau prieš šventes, prieš Vasario 16-ąją pas daktarą į Žalgirį (red.past. – Vilniaus Universiteto ligoninės Žalgirio klinika), jis sako, kad manęs paguldyti negali, nes keturios dienos išeiginės. Dabar atvažiavau vakar, jis sako kas iš to, kad jis mane paguldys tik dviems dienoms, gi darbas tik ketvirtadienį ir penktadienį. Jis sako gi per išeigines gydyt negalėsiu. Tai sako pirmadienį atvažiuok.

Tai važiuosit?

Nu, o ką daryt? Biškį persirengiau, apsiploviau, kvapą daviau dezodorantu. Nu vis tiek vyras turi būt su kvapu (red.past. – išsitraukia iš kišenės dezodoranto flakonėlį ir pakrato jį priešais save).

Kasdien einat, renkat...

O ką daryt? Renku butelius, stiklą, skarbonkes nuo alaus. Nu karočia, viską, ką „Rimi“ supirkinėja. Nors jie ten už centus superka, bet reikia tris kartus per dieną pereit ir susirenku pinigų. Bet ne visada susirenku dešimt, kitą kartą būna ir penki litai.

Vytai, jūs gi ne vienas vaikštot rinkdamas butelius supirkimui. Ar nesipykstat su kitais?

Ne, mes karočia, pas mus yra susitarimas. Jeigu aš stoviu prie šito konteinerio, tai jau jis eis ir praeis, jis neprieis. Jei aš einu, taip pat. Žiūriu, jei žmogus stovi prie konteinerio, tai aš praeinu. Pas mus tokie įstatymai. Gi ir pas mus nepriklausomybė.

Tai nebūna muštynių?

Ne. Žinot, kai būna nebent, kai prisigeria. Tai tada jau ten tarp savęs. O taip kitas žmogus jeigu eina, jau nelenda. Nebūna tokių dalykų.

Kaip pastarieji metai? Dar labiau pasunkėjo gyvenimas?

Žinot, kaip aš jums galiu pasakyti, jeigu nebūtų tos krizės, aš vis tiek į kokią statybą įlysčiau. Vis tiek aš statybininkas nuo fundamento iki stogo. Rasčiau darbą. O dabar...

Kaip su maistu?

Važiuoju į lipofkę, ten yra karočia christijanik, tai jie maitina. Prie Rusijos bažnyčios, ten maitina. Paskui maitina Lazdynuose, bet jau ten reikia su talonu važiuoti. Duoda pavalgyt, jau taip nenumirsi. Kol įsidarbinsiu, taip kasdien ir eisiu.

Sakot, rasit darbą?

Nu kaip nors.

Nueidamas benamis tarsi subara: „Nenorėkit pažinti nei manęs, nei mano gyvenimo.“

Vilniaus miesto nakvynės namų direktoriaus pavaduotojos Audronės Luneckienės komentaras:

Vilniaus miesto nakvynės namai – biudžetinė įstaiga. Turime tris filialus skirtingose Vilniaus vietose: „Sala“ – neblaiviems asmenims, kitas filialas – Kojelavičiaus gatvėje ir pagrindinis – Vilkpėdės g. 12.

Pustuščių mūsų nakvynės namų niekada nebūna. Vietos atsilaisvina ir vėl būna užimtos – vyksta judėjimas, bet tikimybės patekti į nakvynės namus yra.

Nakvynės namai suteikia paslaugas asmenims, deklaravusiems savo gyvenamąją vietą prie Vilniaus miesto savivaldybės, todėl automatiškai matosi, kai žmogus neturi savo būsto. Tas apibrėžimas ir galioja mūsų klientams.

Ar jaučiama benamių daugėjimo tendencija pastaraisiais metais?

Šiaip jau tendencija gal ir yra tokia, nes, kaip jau ir minėjau, nakvynės namai teikia skirtingas paslaugas: nakvyndinimo paslaugą ir trumpalaikę socialinę globą.  Trumpalaikė socialinė globa – kai asmenys gyvena kambariuose ir šios paslaugos yra mokamos, o apnakvyndinimo paslaugos yra nemokamos: žmonės gali ateiti naktį ir vėl išeiti ir taip kasnakt.

Trumpalaikių socialinių paslaugų paklausa nėra labai padidėjusi, nes tai yra mokama. Asmenims yra sunku susimokėti, tačiau atsirado daugiau žmonių, praradusių darbus ir negalinčių nuomotis.

Apnakvyndinimo paslaugos... Kadangi tai viena patalpa, ta salė nuolatos perpildyta. Na, ir šaltuoju metų laiku ten žmonių daugiau negu vasarą.

1993m., įsteigus nakvynės namus, tebuvo keturiasdešimt vietų, dabar mes turime tris šimtus vietų.

Kokios opiausios nakvynės namų problemos?

Turbūt tai, kad mes vienai nakčiai apnakvyndinti žmones turime per mažai vietų.