Kalėjimų tema vieniems yra skaudi, kitiems – neverta dėmesio, o daugeliui – tabu. Tabu, nes taip patogiausia. Esame įpratę mąstyti, kad mums taip niekada nenutiks, mūsų šeimų ši tragedija nepalies, tad geriausia nekalbėti ir taip, rodos, išvengsime probleminio klausimo.

O kol visuomenė tyli arba šnibždasi tik tam tikrame lygyje, KAŽKAS išgyvena gyvenimo dramą: nusikalsta, patenka į įkalinimo įstaigą ir už grotų pradeda kitokį gyvenimą.

Apie gyvenimą už grotų iš pirmų lūpų.

Pataisos namuose gyvenanti moteris sako negalinti savo laiškuose pasakoti visko taip garsiai, kaip norėtų – bijo nukentėti.

Lina (vardas pakeistas, tikras - autorei žinomas), dėstydama savo mintis laiškuose, suteikia progą pažvelgti į kalėjimą ir kalinius kitu kampu. Kokiu? Belieka sekti jos laiškus...

Lina – moteris, nuteista septyneriems metams nelaisvės už sugyventinio nužudymą.

Pirmas Linos laiškas (kalba netaisyta)

„Pradėsiu nuo to, kad sutinku dėl kažkokių ištraukų paviešinimo.

<...> Pati nežinau, kas mane paskatino su jumis susirašinėti? Gal būt tai, kad kuo daugiau metų pragyvenu, tuo labiau netikiu, kad egzistuoja teisybė. Sutinku, ji yra, bet tik klausimas, ar ji kam nors rūpi ir reikalinga? Be to, turbūt retam žmogui tikrai įdomu, kaip žmogus papuolė į tokią įstaigą. Geriau visuomenei priimta manyti jis – kalinys, jis – gyvenimo atmata ir t.t., o dar labiau, kad jis – moteris. Lengviausia pasmerkti ir visus vienu mąsteliu matuoti.

<...> Jis grįžo 6 val. ryto su priekaištais, vėl išėjo, vėl grįžo, parsinešė vyno, sidro, pradėjo kabinėtis, kad ir aš su juo gerčiau, po truputį brendo konfliktas, o kada aš norėjau kviesti policiją, jis griebė mane ir ėmė smaugti. Iki šiol nesuprantu, kaip ir kada peilis atsidūrė mano rankoje, žinau, kad vienintelė mintis buvo stumti ne viena ranka, o abiem.

<...> Tada buvau sulaikyta, apklausta, iškelta baudžiamoji byla, pateikti kaltinimai kaip „tyčinė žmogžudystė“ tik kaltinime pridėjo „netiesiogiai tyčia“ ir niekam neįdomu kaip, kas, kada, nes yra faktai! Auka ir kaltasis, o kadangi gerb. prokuroras priėjo išvados:“jei teisiamoji iš vakaro vartojo alkoholį, tai galime teigti, kad kitos dienos apie 12 val. ji buvo girta ir tai yra sunkinanti aplinkybė“, todėl pasiūlė 9 metus nelaisvės, bet skaitant nuosprendį buvau nuteista 7 metams nelaisvės.

<...> Bausmę atlieku <...> turėdama vilties, kiek įmanoma iš čia greičiau išeiti, todėl žmogus patekęs į čia, turi nustoti būti pats savimi, turi tapti aklu, kurčiu, nuolankiu ir t.t. tai turėsi vilties išeiti atlikus pusę bausmės ar tai dvi trečiąsias, o jei ne, tai prisirinksi nuobaudų ir teks laukti bausmės galo. Žodžiu esam ne tik narvelyje, bet dar ir labai mažuose rėmuose, kurių nevalia peržengti ir gyvename pagal kitų taisykles, nuolankūs, ramūs ir privalom su viskuo sutikti ir žaisti pagal kitų taisykles."

Kiti laiškai:

II dalis. Laiškai iš už grotų:“Teismas tai turgus, kuriame prekiaujama laisve, nežinant jos kainos“

III dalis. Laiškai iš už grotų: “Būdami laisvėje neturėjo nieko, išskyrus tik patys save“

IV dalis. Laiškai iš už grotų: „Žmonės ne gimsta blogais, o jais tampa“

V dalis. Laiškai iš už grotų: „Tai ką parašiau, nepatiktų labai mūsų valdžiai“

VI dalis. Laiškai iš už grotų: „Nei marti, nei žentas nėra priskirti prie artimųjų“

VII dalis. Laiškai iš už grotų: „Rašydama daug ką sušvelninu“

VIII dalis. Laiškai iš už grotų: „ Nebūna koncerto, kur atlikėjai – vaikai, be ašarų“