Jos negali kalbėti su spaudos atstovais be tarpininkų. Jos tarsi priemonės, kuriomis tapomi tamsūs kalėjimo gyvenimo vaizdai. Vadinasi, patekęs į įkalinimo įstaigą, prarandi svarbiausią – galėjimą kalbėti? Ar kalėjimų mėsmalė tikrai mala tik ydas?
Lina (vardas pakeistas, tikras - autorei žinomas), dėstydama savo mintis laiškuose, suteikia progą pažvelgti į kalėjimą ir kalinius kitu kampu. Kokiu? Belieka sekti jos laiškus...
Lina – moteris, nuteista septyneriems metams nelaisvės už sugyventinio nužudymą.
Antras Linos laiškas (kalba netaisyta)
„<...> Atviraut pradėsiu nuo to, kad pati esu linkusi kovoti už teisybę, tad nieko gražinti ar meluoti nesiruošiu, geriau ką nors nutylėsiu, bet nemeluosiu. Dar vienas dalykas yra tas, kad aš neesu garantuota jog laiškas pasieks tiesiai jus (red. – J.Ablačinskaitę), galimas variantas, kad jis praeis cenzūrą, todėl rašyti viską iš eilės tiesiai šviesiai neįmanoma, kadangi čia yra tokia tvarka, kad atėjus žurnalistui ar kažkokiam spaudos atstovui, kuris nori su mumis bendrauti, visada dalyvauja kažkas iš administracijos, o be to mažai spausdinama tai ką mes šnekame, viskas būna iškraipyta ir aplamai mūsų gyvenimą nupiešia taip, tarytum mes gyvename vos ne rojuje, tik niekaip nesuprantu, kodėl? Peršasi mintis, kad piešdami tokį mūsų paveikslą nori tik dar labiau nustatyti visuomenę prieš mus, nes mes esame išlaikomos ir už mokesčių mokėtojų pinigus. Visas mus nudažo viena spalva, t.y.juoda, tai ir yra skaudžiausia, nes niekas net nepagalvoja, kad šiame pasaulyje, kur dabar randuosi yra žmonių ir nesugadintų, kurie paslydo, suklydo ir dabar stengiasi iš visų jėgų pabėgti iš to košmaro, nubusti naujam gyvenimui. Daugumas turi šeimas, artimus sau žmones, kuriems dar sunkiau, matant mus čia, įkalintas, atskirtas nuo visų, tik jie žino, kokie mes esame iš tikrųjų, be to jie žino ir kaip mes čia papuolėme ir jie vieninteliai mus supranta ir kaip galėdami stengiasi padėti, palaikyti ir laukia mūsų grįžtančių. Mums tai labai svarbu, kai žinai, kad tu esi reikalingas, mylimas, laukiamas, bet labai sunku, kai pradedi galvoti, kiek skausmo ir kančių jiems suteikiai. Mano manymu, diskutuoti šia tema verta, nes visuomenė, kuri nesusidūrusi su tokia nelaime ir jų ar jų artimųjų nėra palietusi ši problema, net nesistengia suprasti kitų, nepagalvoja, kaip lengva čia papulti, bet sunku iš čia išeiti, nes reikia išgyventi, čia, šiame pragare, arba kaip aš linkusi sakyti „gyvačių rojuje“. Puikiai suprantu, kad yra įvykdytas nusikaltimas ir už jį reikia atsakyti, bet kada matai, kai esi teisiamas ir kiek mūsų įstatyme spragų, tada suvoki, kad net teisme niekas nesigilina kas? Kur? Kaip?, o paprasčiausiai yra straipsnis, dalis ir metai bausmės, kurią reiks kažkam atlikti, bet ne teisėjui, ne prokurorui ir ne tyrėjui, svarbu byla užbaigta, kaltininkas nubaustas ir taškas. Ne veltui pas mus yra posakis „Teismas tai turgus, kuriame prekiaujama laisve, nežinant jos kainos."
<...> Jei diskusijos nors keletui atvertų akis ir jie pabandytų suprasti kitų, uždarytų žmonių, problemas, kitomis akimis žvelgtų į tuos žmones, kurie jau iš čia išėjo ir nori versti švarų puslapį gyvenimo dienoraštyje, jau būtų gerai. Jei atvėrus nors vieno valdininko kabineto duris, sutiktum draugišką žvilgsnį, o ne išgąsčio ir paniekos tau pilną žvilgsnį, jau būtų geriau. Jei nors maža visuomenės dalis bandytų nors žodžiu tau padėti, o nebėgtų kaip nuo maro, tai būtų labai gerai, nes grįžus reikės adaptuotis ir tai bus gan sunku, gerai kai turi, kas tave palaiko, padeda, o ką daryti kitiem? Silpnesni neatlaiko priešiškumo, palūžta ir randa sprendimą grįžti atgal, į tą purvą, kur jam viskas pažįstama, kur jaučiasi savas ir saugus. Rašau savo mintis, todėl negaliu teigti, kad visi su manimi sutiks.
<...> O taisyklės tai yra vidaus taisyklės. Nesakau, kad jos nereikalingos, jos būtinos, bet jose yra tiek spragų, kad ir pats dienos režimas “kaip vaikų darželyje“. Aplamai yra daug to, kas kelia juoką ir pasipiktinimą. Rašydama apie rėmus turėjau omenyje dirbančiuosius ir kalinčiuosius, jų tarpusavio santykius. Negaliu sakyti, kad su mumis blogai elgiasi, ar mus įžeidinėja, ne. Čia dirba nuostabūs, suprantantys žmonės, kurie atlieka savo pareigą. Visi jie supratingi esant reikalui nuoširdūs, užjaučiantys, palaikantys skirtumas jie dirba, o mes kalim. Bet čia giliau yra problema, kuri vos ne kiekvieną slegia. Žmonės sako „ kas ne dirba, tas neklysta“, o čia ne, čia visi yra teisūs, tik ne tu ir ne kitas kalintis. Jei bandai ieškoti teisybės rizikuoji gauti nuobaudą, kad ir žodinį įspėjimą, kuris tikrai nepasitarnaus norint išeiti anksčiau laiko. Žinoma, būdamas teisus gali ieškoti tiesos, bet pradedi greit galvoti, ar ji kam nors iš viso reikalinga, ar nenukentėsi pats ir ar nepratęsi savo laiko čia. Kalbėk, rašyk, skųskis į valias, bet pats žinai, kad „varnas varnui akies nekerta“, kas viršiau tavęs, tas ir teisus, o kada visa tai matai ir negali nieko padaryti yra labai sunku, kada reikia savyje užgniaužti savo įsitikinimus, savo tiesas ir esi priverstas būti tuo, kuo nesi iš tikrųjų yra labai sunku, nes neišsakyti žodžiai patys veržiasi į laisvę ir nesvarbu kas prieš tave stovi ar budintis, ar atsakingas, ar pats direktoriaus pavaduotojas, norisi viską išrėkti į akis, išsakyti, išsilaisvinti nuo to, kas glūdi tavyje, bet tu negali, nes puikiai supranti, kad tuo tik pakenksi sau, savo ateičiai.
Šiuo metu aš nieko daugiau netrokštu, tik kiek galima ir įmanoma iš čia greičiau ištrūkti, nes puikiai suvokiu, kad būčiau daug naudingesnė laisvėje, didelę rūpesčių naštą nuimčiau mamulei nuo pečių, galėčiau ir norėčiau rūpintis anūkėliu, padėti sūnui ir jo šeimai, įsijungti į normalų gyvenimą, dirbti ir rūpintis savo gerove.
Turiu dar vieną ir didelį norą, bet turbūt neįgyvendinamą. Gal skambės ir kvailai, bet čia pabuvus ir pamačius žmones, kurie nieko neturi, išskyrus patys save, labai norėtųsi jiems padėti, kada atsiveria vartai į laisvę, kada jie eina su baime, nežinodami, kur reikės praleisti naktį, o galbūt nežinodami kaip reikės gyventi ryt, poryt. Norėtųsi nors pirmą savaitę, mėnesį kažkaip jiems pagelbėti, padėti susivokti, apsiprasti, kažkiek adaptuotis po nelaisvės, nes jiems reikia to paprasto žmogiškumo, kaip ir skęstantis griebiasi už šiaudo, taip ir jie nors į ką, kad turėtų įsitverti, o jau tada jei tik norės ir noro užteks, po truputį susikurs savo kasdienybę ir išgyvens tarp žmonių, ne tik už zonos tvorų, bet kaip ir rašiau čia tik gražus noras, nes jam įgyvendinti reikia bendraminčių, supratingų valstybės valdininkų ir kas be ko visa tai remiasi į finansinį pagrindą, kurio aš neturiu, net net mažos dalies, nuo kurios būtų galima ką nors pradėti.
