Praėjus metams po operacijos, Rasa gyvena, rodos, ramesnį etapą. Ramesnį tik dėl atslūgusio dėmesio, o psichologinė įtampa vis dar jaučiama.

Kaip į tavo pasikeitimą reaguoja šeima, draugai ir bendradarbiai šiandien?

Prieš metus šeima reagavo neigiamai, tačiau, praėjus daugiau nei metams, santykiai stipriai pagerėjo. Daug padedu jiems, daug bendraujame. O tada, prieš metus,  situacija buvo suvokiama, kaip mano užgaida. Niekaip nepavyko įtikinti, kad aš neturiu pasirinkimo. Visiems labai tiko, kad gyvenčiau depresijos šešėlyje ir toliau vaidintume gražią ir laimingą šeimą. Skyrybų metu visi patyrėme baisių įtampų (kurias ypač kurstė exartimieji),nuo manęs nusisuko vaikai. Bet dabar, praėjus metams po operacijos, santykiai keičiasi į gerąją pusę.

O štai draugai žinojo, kad aš - transmoteris, dėl to problemų nekilo. Žinoma, mano draugai - arba prijaučiantys arba turintys tokią pat problemą. Kaip taisyklė - su tais žmonėmis, kurie demonstruoja savo homo ir transfobiją, stengiuosi išvis nebendrauti.

Tiesiog nenoriu problemų. O dabartiniame etape - mano trans prigimtis tampa antraplane, aš – moteris ir tik moteris.

Likus metams iki operacijos, bendradarbiams parašiau laišką, kad esu transmoteris. Nesuprato, nors darbdaviai pakvietė psichoterapeutą pristatyti klausimą plačiau. Tikėjausi, kad po operacijos faktas pakeis požiūrį. Nepakeitė... Argumentuojama, kad mano dokumentai vyriški. O išvaizda, drabužiai, kosmetika ir putė galų gale?

Daugybę kartų prašiau, kad kreiptųsi kaip į moterį... Deja.. Bendradarbiai iki šiol kreipiasi kaip į vyrą. Kol dokumentai nepakeisti, jie lyg ir turi tokią formalią teisę, bet...

Jie atsimena mane kaip vyrą ir neapsunkina savęs mintimis, kad aš į vyrą nė trupučio nepanaši. Pabandykite kreiptis į moterį kaip į vyrą, patirsite įdomių pojūčių. Nežinau, kaip tai suvokia kiti, bet dėl to jaučiuosi pažeminta... O gyvenime į mane pasižiūri kaip į pamišusią, kai pasakau, kad vyro dokumentai yra mano... Pavyzdžiui, per rinkimus buvo pasakyta, kad mano sutuoktinis turėtų ateiti balsuoti pats... Aiškinu - tai mano dokumentai...

Gydytojo psichoterapeuto-seksologo Viktoro Šapurovo komentaras:

„Šis žmogus - neeilinės drąsos. Mūsų visuomenėje vyrauja neigiama, smerkianti nuomonė apie transseksualus ir aplamai apie visus, kurie skiriasi nuo daugumos. Tikrų transseksualų yra nedaug. Jų Lietuvoje vargu ar bus daugiau nei 100 – 200. Deja, įstatymai nėra sutvarkyti taip, kad žmonės su šia problema galėtų jaustis gerai.

 Šeimos dažniausiai suvokia šią problemą, kaip ištvirkimą, didelės gėdos šaltinį. Apie tai niekam nepasiguosi. (Kaip turi reaguoti šeimą?) Tėvai pirmiausia turi nepamiršti, kad jie myli savo vaiką, koks keistas jis bebūtų. Tai nėra psichinė liga (ji turi būti atmesta gerokai iki operacijos), bet problema reikalinga chirurginės, psichologinės, socialinės ir teisinės pagalbos. Visa tai praėjęs, žmogus taps laimingesnis nei buvo visą gyvenimą. Transseksualui gyventi nepasikeitus lytį, ištisinė daugiametė kančia.

Draugai, jei nėra fanatiškai religingi, ko gero geriausiai priima tokius žmones po pasikeitimų. Emocinį ryšį norisi palaikyti ir bendravimas tęsiasi. Draugai paprastai prisiima gerokai mažiau atsakomybės už šią draugo problemą nei tėvai. Tėvai kitąkart ieško savo kaltės, auklėjimo spragų. Bet tai yra gamtos neprognozuojamas reiškinys. 

Bendradarbiai gali būti ne tokie tolerantiški. Jei dirbama ugdymo insitucijose, neretas viršininkas stengsis transseksualą nušalinti. Vieni jį kaltins jaunimo tvirkinimu, kas paprastai neturi jokio pagrindo. Kiti varys jį todėl, kad tiesiog trūksta išprusimo. Iš tikrųjų ilgametis sovietinis gyvenimas už geležinės uždangos pasėjo giluminį netoleravimą įvairioms mažumoms. Tuomet ideologija mokė, kad tokių žmonių tiesiog nėra, kad jie kapitalizmo grimasos. O jie  tyliai naktimis verkė, slėpėsi nuo represijų ir, be abejo, buvo giliai nelaimingi. Ar mūsų visuomenė jiems norės padėti?“