Laiškas apie įkalinimo įstaigoje gyvenančių žmonių režimą, darbą ir uždarbį bei svarstymas, kur žmogų sutrypti lengviau – šiapus ar anapus tvoros? O taip pat finansiniai kalinčio asmens reikalai: kiek gauna ir kiek reikia, kad galėtų gyventi?
Lina (vardas pakeistas, tikras - autorei žinomas), dėstydama savo mintis laiškuose, suteikia progą pažvelgti į kalėjimą ir kalinius kitu kampu. Kokiu? Belieka sekti jos laiškus...
Lina – moteris, nuteista septyneriems metams nelaisvės už sugyventinio nužudymą.
Trečias laiškas (kalba netaisyta)
„<...> Čia būnant mąstymas gal ir nesikeičia, tik tiek kad mintyse išnagrinėji smulkiai viską pradedant nuo vaikystės iki šios dienos, matai smulkiausias savo padarytas klaidas, randi visai kitokius sprendimus į tas situacijas, kurias jau pragyvenai. Požiūris irgi lieka tas pats, vertybės taip pat, tik paprasčiausiai į viską žvelgi giliau, atsakingiau. Tą patį skausmą, ilgesį tu ne tik supranti, bet pajauti savo vidumi, tu tai išgyveni ir tai du skirtingi dalykai, nes supranti tai paviršutiniškai, o kada pajunti tai, tai net nežinau kaip išreikšti mintis, gal palyginus kaip „diena ir naktis“ nemoku ir paaiškinti. Išvis, ši uždara erdvė, kurioje mes esame, labai paaštrina pojūčius, ypač jautrumą, tai, ką nori nuslėpti nuo kitų, tą šaukte šaukia į išorę, o tu turi sugebėti tai suvaldyti.
Pirmą kartą gyvenime tiek prirašiau, o svarbiausia, rodos, kad rašyčiau ir rašyčiau, ir vis raščiau ką rašyti. Gal tiek visko susikaupė per tiek laiko? Tai ko negali išsakyti čia, nes ne kiekvienas supras, namiškių nenori jaudinti ir taip toliau.
<...> Nustatytame režime labiausiai nepriimtinas dalykas, kad 22 val. reikia eiti gulti. Tuo laiku yra išjungiama šviesa ir turi būti savo lovose. Iš visų čia esančių moterų apie šimtas turi darbą, tik dalis iš jų dirba pilną dieną, kitos tik pusė arba ketvirtadalį etato. Be to darbas nėra toks sunkus, kad po darbo nepavilktum kojų, be to daugumas ir dienos metu pagulinėja, taip, kad 22 val. mes dar nenorime miego. Nieko nesakau, šviesą išjungia, turime būti savo lovose, kad bendrose patalpose būtų ramu dėl tų keletos senučių ar ligotų moterų, kurioms toks režimas priimtinas, bet mums galėtų leisti, bent televizorių pažiūrėti, bent iki 23 val., ar kol baigsis filmas, kuris prasideda 21 ar tai 21:30 val. Pagalvokite, kad ir tas keletas moterų, kurios dirba, dieną jos darbe, grįžta 17 val., kol apsitvarko, jau vakarienė, po vakarienės, kol susiruošia ryt dienai, kol nusiprausia, o jei dar kuriai reikia į medicininę dalį 18:45 val., tai neturi galimybės nei žinių pažiūrėti, nei publicistikos laidų ir nėra galimybės net filmo pabaigą pamatyti, tai būtų tai, su kuo dauguma sutiktų, kad bent televizorius iki 23 val. Be to, kaip ir visur, čia galioja nerašytos taisyklės, kurias sukuria mūsų valdžia.
<...> Negaliu sakyti, kad visos čia esančios, elgiasi tinkamai, kaip ir visur yra visokių ir reikia. Pilnai sutinku, kad prasižengusiam žmogui turi būti taikomos atitinkamos bausmės, bet mano supratimu jos turi būti skiriamos vienodai, o ne taip, kad vienai už tokį tvarkos pažeidimą pvz.: 15 parų baudos izoliatoriuje, kitai už analogišką 7 paros, o trečia iš viso praslysta, arba vienai tarnybinis, kuris galioja metus, o kitai žodinis įspėjimas. Suprantu, kuri gavo švelnesnę bausmę, jai geriau iš vienos pusės, bet iš kitos pusės likusios pradeda galvoti, kodėl jai taip? Gal ji ką nors? Gal „ožka“? Ir panašiai. Čia, šiapus tvoros, nėra lengviau to, kaip kitą sutrypti į purvą, o apie tai mažai kas galvoja. Mano manymu, kad reikia daugiau darbo vietų, daugiau užimtumo tiek čia, tiek kituose pataisos namuose, nes kada žmonės dirba, jie neturi laiko užsiiminėti draudžiamais dalykais. Šiuo metu visi apeliuoja į žodį „krizė“ tai suprantama, bet ir be „krizės“ tam pačiam mūsų fabrike nebūdavo pakankamai darbo, kad užtektų visiems, arba būdavo tokio menkai apmokamo, kad moteris atidirbus mėnesį, atskaičiavus visus mokesčius, gauna nueiti už algą į parduotuvę už kokius 8 ar 5 litus, kadangi ji tiek uždirbo. Ar ne juokinga?
Ir kas norės už tokią algą dirbti?
Turėtų valdžios vyrai kažką galvoti, kažką keisti, steigti naujoves, ieškoti išeities, kad nuteistasis išsilaikytų pats. Bent bandytų įvesti tokias galimybes, kad žmogus esantis nelaisvėje, turėtų darbą, su normaliu atlyginimu, iš kurio išskaičiavus jo išlaikymą, dar ir jam liktų koks 300 lt. mėnesio pragyvenimui, kad ir paprasčiausiai higienai, o dabar faktas yra toks, kad viešai yra skelbiama, kad mes visos, be išimties gauname socialines pašalpas, bet niekas nesako kokio dydžio ir kaip jas mes gauname. Jų dydis yra 39 lt., jei su pašalpa tai 49 lt. ir tik tuo atveju, jei tu dirbdamas neuždirbai daugiau kaip 70 - dešimt kažkelių litų tai gausi, o jei tau atsiuntė iš namų daugiau kaip 62 litus, tai irgi jau nepriklauso, na, o kuri iš viso nieko negauna tai jai pašalpa 10 lt., o išmoka 49 lt. mėnesiui, tai kaip jam pragyventi iš 49 lt.? Jis (aut. pastaba – kalinys) juk nori ir kavos, ir arbatos, nors retkarčiais karamelinio saldainiuko, nekalbu jei jis rūkantis, o kur dar kažkokios veido, rankų higienos priemonės. Pabandykit įsivaizduoti save vietoj tokio žmogaus ir ką jūs darysite su tokia suma pinigų, kada neturi nieko, o reikia daug ko. Na, bet tai tik finansinės problemos eilinių žmonių, kurie nerūpi niekam, nes jie ir būdami laisvėje neturėjo nieko, išskyrus tik patys save“.
