Dėl ko kyla protestai lietuviškame kalėjime? Kaip jie atrodo? Kokiomis svarstyklėms sveriamos kaltosios ir teisiosios? Ir ar tikrai visuomenė moka reaguoti į kalinių temą?
Lina (vardas pakeistas, tikras - autorei žinomas), dėstydama savo mintis laiškuose, suteikia progą pažvelgti į kalėjimą ir kalinius kitu kampu. Kokiu? Belieka sekti jos laiškus...
Lina – moteris, nuteista septyneriems metams nelaisvės už sugyventinio nužudymą.
Ketvirtas Linos laiškas (kalba netaisyta)
<...> Dabar bandysiu papasakoti istoriją, dėl kurios daug kas nepagalvojęs nukentėjo. Tai buvo paviešinta, iškraipyta. Viskas vyko 2007 m. liepos mėnesį. Kad kiek būtų aiškiau bandysiu paaiškinti situaciją. Kieme pradėjo vykti keisti dalykai. Viena nuteistoji pradėjo terorizuoti kitas, kabinėtis, išsidirbinėti ir tas truko gan ilgai. Gal buvo apsvaigus nuo ko nors, gal šiaip sau, bet ramybės kitoms nedavė. Kada į ją niekas nekreipė dėmesio, nenorėjo nesusipratimų su valdžia ji atsinešė kažką iš aštresnių daiktų ir gasdino kitas. Viso to, negalėdama ištverti, normali moteris, kuriai neatlaikė matomai nervai, negalėdama kitaip nuraminti, trinktelėjo ar tai stumtelėjo ją, o kada vyko susistumdymas, pasirodė budinčios, abi buvo uždarytos į baudos izoliatorių. Tada visas užplūdo piktumas, kodėl tą, kuri norėjo visų labui kitą nuraminti, padaryti šiokią tokią tvarką uždarė. Moterys bandė įrodyti, kad ta nekaltai uždaryta, niekas nepadėjo, bendrai nusprendė daryti buntą, neiti į vakarinę rikiuotę, o visos pasilikti lauke ir reikalauti, kad ją išleistų iš baudos izoliatoriaus. Atėju atsakingam pareigūnui, būrio viršininkei kai kurios išsigando, kitos suprato, kad iš to nieko gero nebus ir grįžo į korpusą, bet daug liko ginti tos, kuri nekaltai uždaryta. Apie 1 – 2 val. nakties atvykus atstovams iš Kalėjimo departamento ir pažadėjus ryte išsiaiškinti, moterys grįžo į gyvenamas patalpas ir sugulė.
Kitą dieną ji buvo išleista iš baudos izoliatoriaus, buvo televizija, filmavo, ėmė interviu. Bet kas iš to? Interviu buvo taip iškraipytas ir sumontuotas, kad žiūrint per televizorių susidarė toks įspūdis, kad viena gėrė, o kitoms nedavė, tai todėl kilo maištas ir moterys, net visai Lietuvai dėl to skundžiasi, o po to sekė bausmių dalinimas toms, kurios dalyvavo bunte, kam tarnybiniai, kam įspėjimai, o kam tuo laiku buvo nešamos bylos į teismą dėl išankstinio paleidimo, tos neišėjo į laisvę tik dėl to, kad palaikė nekaltai uždarytą žmogų. Šiame atvejyje tiek, o būna visokių nutikimų, kai dėl vienos kaltės kenčia visos.
<...> Tik galiu pasakyti, kad čia tiek daug nusivylimo, skausmo, neišgirstų ir nesuprastų žmonių, tiek likimų įvairių ir eilinį kartą įsitikinu, kad žmonės ne gimsta blogais, o jais tampa ir prie to dažnai prisideda tos pačios visuomenės abejingumas, į daug ką žiūrėjimas pro pirštus, o dabar kad suteikus dar vieną progą žmogui parklupus, visuomenės baimė dėl savo gerovės.
