Pasibaigus pirmajam mokslo ir žinių mėnesiui daugelis studentų naršo darbo pasiūlymų tinklalapius. Vieni dėl to, kad turi daug laisvo laiko po paskaitų, o kiti – paragavę studentų duonos bei supratę, jog iš duotų tėvelių pinigų neišgyvens. Savų pinigų turėjimas – didesnės laisvės pojūtis.

Pasekiau ir aš atkakliųjų studentų pavyzdžiu. Savaitgalis buvo skirtas naršymams po darbo skelbimų labirintus. Rezultatas – sugaištas laikas. Supratau, kad su gana kukliu gyvenimo aprašymu toli nežengsiu, todėl iškilo klausimas, kokios studentų perspektyvos darbo rinkoje.

Statistinius duomenis pateikė ir į klausimus atsakė Lietuvos darbo biržos (LDB) Viešųjų ryšių vyriausioji specialistė Birutė Balynienė. Ji pranešė, kad šių metų rugsėjo 1 d. LDB buvo registruoti 1533 besimokantys, darbo ieškantys asmenys, 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo registruota – 1394. Pagal šiuos duomenis galima spręsti, jog studentų poreikis dirbti visgi išaugo. Ko gero, laikas naikinti nuomonę neva studentai – patys didžiausi tinginiai.

Deja, bet šiandien darbo paieškoms „koją pakiša“ įgūdžių trūkumas ar neatitikimas darbo rinkos poreikiams – tai didžiausia jaunimo nedarbo priežastis. 2010 m. sausio mėn. 1 d. buvo įregistruota 39 tūkst. jaunų bedarbių (iki 25 m), tai 3,4 karto daugiau negu 2009 m. pradžioje. Kas antras jaunas bedarbis (52 proc.) neturi profesinės kvalifikacijos, todėl negali konkuruoti darbo rinkoje, daugiau nei trečdalis (31 proc.) jaunuolių darbo ieškojo pirmą kartą. 2010 m. pradžioje 55 proc. jaunų bedarbių buvo įgiję vidurinį išsilavinimą, daugiau nei penktadalis (21 proc.) – pagrindinį, jaunuoliai su aukštuoju išsilavinimu sudarė 15 proc.

Kasmet LDB paviešina įsidarbinimo galimybių barometrą. Jame pateikiama informacija apie specialistų ir darbuotojų poreikį darbo rinkoje. Jis skirstomas į tris grupes: didesnis, mažas arba ribotas įsidarbinimas. Specialistė pabrėžė, kad šiais metais absolventų situacija irgi prasta. Buvo registruota 11,7 tūkst., kai pernai šis skaičius siekė 8,1 tūkst.

Šiandien vis dažniau pamatai parduotuvių kasose dirbantį ir aukštojo mokslo diplomą turintį žmogų bei su baime akyse lauki, kai po dviejų metų iš universiteto rektoriaus gausi popieriaus lapą, neapdraudžiantį tavęs kaip specialistės darbo vietai gauti.