Yra manančiųjų, kad šiandien kone kas antras siekia magistro laipsnio. Kokia to priežastis? Kodėl net silpnai vidurines mokyklas baigę, o už pirmąją studijų pakopą universitete mokėję, jaunuoliai trokšta magistro laipsnio? Ar tai išsigelbėjimas, siekiant atitolinti darbo paieškas, ar lietuvaičiai tokie imlūs mokslams, kad pasiryžę būti "amžini"studentai?
VU Ekonometrinės analizės katedros vedėjas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras, VU Studijų komiteto pirmininkas Alfredas Račkauskas:
"Nuo pat magistro studijų Lietuvoje pasirodymo (tai buvo 1993 metai) nelabai kas suprato jų esmės. Nei to meto aukštąjį mokslą reglamentuojantys dokumentai, nei įvairios diskusijos ar bandymai kažką keisti, aiškumo nesuteikė. Blogiausia, kad ir dabar, praėjus daugiau nei penkiolikai metų, toli gražu ne visi (tiek iš akademinės visuomenės, tiek iš darbdavių) perprato šį anglosaksišką studijų modelį.
Nėra abejonių, magistro studijos - tai galimybė jaunimui tobulėti. Deja, Lietuvos universitetuose, mano nuomone, labai mažai tikrų studijų. Tokį savo pesimizmą pabandysiu paaiškinti.
Kaip aš suprantu magistro studijas? Jei trumpai, magistro studijos - tai juodas, juodas darbas! Auditorijos ir biblioteka, laboratorijos, konsultacijos ir vėl biblioteka. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Tai vaikščiojimas po labai sudėtingą mokslo labirintą, kuriame daug kampų ir aklaviečių. Dėstytojai yra tik pagalbininkai, padedantys susigaudyti aplinkoje, nepasiklysti, galintys nurodyti kryptis, paaiškinti tai, kas sudėtingiausia. Taigi studijų intensyvumas ir moksliškumas yra išskirtiniai magistrantūros bruožai. Daug svarbiau ne kokį dalyką studijuoji, bet kaip jį studijuoji. Studentavimui čia vietos nebėra. Juo galima mėgautis pirmojoje pakopoje. Neįsivaizduoju ir Lietuvoje paplitusį studijų derinimą su darbine veikla. Ypač, kai bandoma studijas priderinti prie darbo, o ne atvirkščiai. Tai gali būti atskira diskusijų tema, juo labiau, kad ir pirmos pakopos studijos pergyvena šią problemą.
Be abejo, yra studentų, kurie supranta magistrantūros prasmę ir siekia tobulėti. Tie, kuriems dar pirmosios studijų pakopos metu paaiškėjo, kokia svarbi jų karjerai yra dėstytojo mokslinė kvalifikacija, katedros, fakulteto ar apskritai universiteto mokslinė atmosfera, susirado sau tinkamą magistrinę studijų programą. Kas Lietuvoje, kas kitose šalyse. Tai nėra taip svarbu. Bet tokių, deja, nedaug. Likusiems magistro studijos - tik galimybė gauti diplomą. Ar tai galima pavadinti mada? Tikrai nežinau. Universitetai, kurie diktuoja tokias madas, turėtų prisiimti atsakomybę už pasekmes. Jei magistro diplomas nepadengtas magistro lygio žiniomis ir gebėjimais, jis ne tik bevertis. Toks diplomas gali pridaryti nemažai žalos.
Masiškumas - gal tai mados požymis? - magistrantūrai yra nesveikas reiškinys. Deja, mūsų universitetai nuėjo būtent tuo keliu. Jei rengia kokios nors krypties bakalaurus, tai būtinai nori turėti ir tos krypties magistrantūrą (pagal magistrinių studijų programų skaičių vienam gyventojui gal net pirmaujame pasaulyje). Būtų gerai, jei tos programos būtų tikros. Deja, neretai labai geri studentų siekiai tobulėti, ne dėl jų kaltės, pavirsta paprasčiausiu laiko gaišimu. Dveji metai nueina perniek. Vargu, ar gautas magistro diplomas gali atpirkti prarastą laiką."
Darius (24m.), II studijų pakopos studentas:
"Sutinku su nuomone, kad Lietuvoje kas antras siekia įgyti magistro laipsnį. Tačiau šitame troškime nematau nieko blogo ir galėčiau pateikti pavyzdį. Įsivaizduokime: įmonės savininkas ieškosi sau darbininko protiniam darbui dirbti. Į tą darbo vietą pretenduoja apie 50 žmonių, iš kurių 30 - baigę 12 klasių, 15 - bakalaurą ir 5 - magistrą. Savaime suprantama, kad akys pirmiau krypsta į žmogų, kuris turi daugiau žinių ir įmonei gali atnešti protingesnių idėjų! Tačiau pasirinkimas tik iš 5 žmonių... O jeigu būtų tokia pati situacija, bet iš tų 50 pretendentų būtų 40 magistrų ir 10 bakalaurų, tai įmonės savininkas vien per darbo pokalbį su 40 protingų žmonių galėtų pasisemti naujų idėjų ar minčių verslo plėtrai ar sėkmingam darbui. Elementarus pavyzdys iš šių dienų: Lietuvoje viena užsienio kompanija, gaminanti ir surinkinėjanti automobilius, domisi sąlygomis atidaryti Lietuvoje surinkimo cechą. Savaime suprantama, norai dingsta dėl Lietuvos mokesčių politikos, tačiau, jeigu būtų įveikta ši kliūtis, aš manau, jog iškart susidurtų su kvalifikuotos darbo jėgos stygiumi. Ir čia tik keletas pavyzdžių. Manau, jų yra ir ateityje bus dar žymiai daugiau.
Taip pat įgijus aukštesnį išsilavinimo laipsnį atsiveria daugiau užsienio kompanijų durų. Manau aukštesnis žmonių išsilavinimo lygis pakeltų ir kultūros lygį.
Kitas klausimas - koks tas dabartinis išsilavinimas. Ar sumoki pinigus, ar nusirašai nuo užrašų, ar mokaisi ir gauni diplomą? Atsakymas iš patirties – įvairiai. Baisiausia tai, kad pirmojo ir antrojo varianto, mano akimis žiūrint, yra kur kas daugiau nei trečiojo. Štai kur yra bėda! Juk, jeigu būtų griežta kontrolė ir studentams tektų viską išmokus atsiskaityti be jokių papildomų „pagalbinių priemonių“, savo noru išeitų kas antras. O iš likusių dar kas antras ar trečias nesugebėtų savo jėgomis to padaryti.
Tad, mano nuomone, žmonės naudojasi lengvai dalinamais ar, reikia sakyti, parduodamais diplomais, kurie ateityje, savaime suprantama, praverčia. O šalies mokslo lygis auga tik teoriškai. Aš „visomis keturiomis“ pasisakau už aukštąjį bakalauro ir magistro laipsnį, bet tik tada, kai jie bus verti savo vardo!"
Tomas (23m.), II studijų pakopos studentas:
"Visų pirma, reikėtų kalbėti apie kultūrinį - socialinį kontekstą. O jis yra nekoks. Mūsų tauta, kaip ir mūsų kaimynai, ilgą laiką gyveno priespaudoje, tad tokios vertybės kaip mokslas, išsilavinimas bei karjera buvo priskiriamos vakarams. Didesnę karjerą galėjai padaryti nebent valstybiniame sektoriuje. O valstybiniame sektoriuje, kaip žinia, reikalaujama magistro laipsnio. Valstybinis sektorius buvo siejamas su materialine laisve, išskirtinėmis teisėmis, kas tuo metu buvo nesuvokiama kitose planinės ekonomikos srityse. Tai štai, kai mes pagaliau patapome laisvi, per daug negalvodami puolėme perimti vakarietiškąsias vertybes: nusprendėme, kad aukštasis mokslas yra viena jųjų. Tačiau aukštasis mokslas ne individualiąja prasme, o aukštasis mokslas apskritai. Todėl nenuostabu, kad tėvai auklėjo vaikus aukštojo išsilavinimo kryptimi. Ir nesvarbu, kokio. Svarbiausia - popierius. Ir pasipylė lavina jaunųjų specialistų, nežinančių, ką su tais tėvų perspektyviomis laikytų specialybių kvalifikaciniais popieriais daryti. Ir nors šiuolaikinis jaunimas jau supranta, jog vien aukštu mokslu sotus nebūsi, realybė yra tokia, jog didžioji tautos dalis žmogų vertina pagal jo laipsnių kiekį galvoje pasąmoningai turbūt susiedami tai su pretendentu į aukštą valstybinį postą. Tad ir stoja jaunimas dar nespėjęs suvokti, kodėl jis baigė pirmąją pakopą, į magistrus. Nebūtinai savo noru. Aplinkos veikiami. Ir kuo labiau jaunuolis blaškosi gyvenime, kuo labiau jis savęs ieško, tuo labiau jis yra veikiamas šeimos ir pasiduoda jai, manydamas, kad popierius jį išgelbės. Tačiau labai tikėtina, jog dabartinė ekonominė situacija gali surikiuoti į savo vėžias darbo rinką, parodydama, jog įmonėms reikia ne žmonių su diplomais, o žmonių su siekiais ir noru tobulėti."
