Atskirtis tarp kalinių ir kalėjimų valdžios – milžiniška praraja, kurios nei psichologai, nei pačios kalinės ar juo labiau kalėjimų valdžia negeba peršokti: per daug neteisybės, pykčių, baimės... Ar praraja didės, priklauso ir nuo visuomenės gebėjimo atsirinkti bei priimti informaciją apie įkalinimo įstaigas ir ten esančius.
Lina (vardas pakeistas, tikras - autorei žinomas), dėstydama savo mintis laiškuose, suteikia progą pažvelgti į kalėjimą ir kalinius kitu kampu. Kokiu? Belieka sekti jos laiškus...
Lina – moteris, nuteista septyneriems metams nelaisvės už sugyventinio nužudymą.
Penktas Linos laiškas (kalba netaisyta)
„<...> Kas liečia tą konfliktą (aut.pastaba - ketvirtame laiške aprašytas konfliktas pataisos namuose), tai jį įvardijo „buntas“ mūsų valdžia, o taip tai tikrai vyko protestas dėl to, kad neteisingai yra baudžiamas žmogus, net nebandant išsiaiškinti, kodėl tai įvyko? Buvo motyvas ir daugiau niekam niekas neįdomu. Dėl prižiūrėtojų galiu padaryti tik prielaidą, kadangi viskas vyko prieš budinčios dalies langus, tai būtų galima sakyti, kad darbuotojai buvo užsiėmę darbais, o kadangi vasara ir kieme daug žmonių, laiku neatkreipė dėmesio, o įvykus susistumdymui, sureagavo po laiko, bet daugumos nuomonė tuo metu <...>, kad tai buvo daroma sąmoningai, stebima iš šono ir laukiama kuo viskas baigsis, o priėjus iki susiėmimo, buvo įsikišta ir baudžiama ta, kuri jau nebeišlaikė tos įtampos ir išsidirbinėjimo. Dabar sunku tai spręsti, tuo labiau, kai pati ten nedalyvavau, bet tiksliai žinau, kad tuo metu ir tik dėl to bunto, daugumai sutrukdė pusmečiui išeiti į laisvę anksčiau, kadangi teismuose būdavo pabrėžiama „buvai bunte, reiškiasi dar pusmetį gali pabūti čia“.
<...> Klausiate apie psichologus, tai mes turime du nuostabius žmones. Jos, jaunos moterys, tikrai geranoriškai žiūrinčios į mus, norinčios mums padėti, patarti, suprasti, nors ir čia slypi žodelis „bet“. Pas jas vienos eina savo noru, kitos būtinybės verčiamos, kadangi jas kviečiasi susipažinti ir taip toliau, o dėl bendravimo tai mažai tokių, kurios kalbėdamos su jomis atsiveria iki galo, nes puikiai kiekviena supranta jei bus kalbama apie gilesnes problemas su kuriomis susiduria čia, tai visa tai pasieks valdžią, o tai pačiai yra nenaudinga ir gali dar labiau paaštrinti padėtį, todėl tokiose situacijose moterys užsidaro savyje, o ypač jaunos merginos, o kai būna viską savyje laikyti sunku, jos geriau ieško žmogaus, patikimo žmogaus, kuriam galėtų patikėti savo išgyvenimus, su kuriuo galėtų tartis, ieškoti sprendimo ar tai gauti patarimo.
<...> Dabar apie valdžios atstovus, tai taip, vieni ar kiti pas mus apsilanko ir gan dažnokai, bet ar jie sprendžia problemas tai klausimas, nes jokių pagerėjimų mes tikrai nejaučiame. Nesakau, žinoma tiek valdžios atstovai tiek mūsų valdžia tikrai tariasi, sprendžia ir priima atitinkamus sprendimus, bet viso to mes nežinome. Mums praneša tik tai, kas tiesiogiai liečia mus, pvz. krizės atveju keičiasi dušo grafikas. Buvo šeštadieniais visą diena, o darbo dienomis nuo 19:30 iki 20:30 h., o dabar antradienį 19:30 iki 20:30 h., šeštadienį nuo 9 iki 13 ir 14 iki 17 h., būkit malonios, supraskit ir šimtas penkiasdešimt žmonių šešiuose dušuose maudykitės kaip norit, nes krizė, o pagal san.chigienos normas užtenka maudytis kas dešimt dienų, be to aukštuose turit higieną (šaltas vanduo) šešios kriauklės prausimuisi ir žiūrėkitės kaip norit. Ir mes vėl taikomės, gerai, kad turim nors tiek. Faktas tas, kad kaip ir su žurnalistais taip ir su valdžios atstovais mes laisvai bendrauti negalim, tik dalyvaujant kam nors iš vietos valdžios. Dar vienas dalykas čia, kaip ir visur, jei ruošiasi atvykti kokia komisija, čia viskas žinoma ir tam ruošiamasi iš anksto, be to stengiasi vesti atstovus ten, kur nebus netikėtumų, ir nebus paklausti ko nereikia ir t.t. Žinoma, tai ką parašiau, nepatiktų labai mūsų valdžiai, bet tokia jau esu, rašau tai, kas yra.“
