Bene dižiausia kalinčiųjų pramoga ir džiaugsmas – susitikimai su artimaisiais. Nors pasimatymai reti, laimės ir vilties jie turi suteikti tiek, kad jos užtektų keliems mėnesiams. Ar užtenka? To niekas neklausia.
Lina (vardas pakeistas, tikras - autorei žinomas), dėstydama savo mintis laiškuose, suteikia progą pažvelgti į kalėjimą ir kalinius kitu kampu. Kokiu? Belieka sekti jos laiškus...
Lina – moteris, nuteista septyneriems metams nelaisvės už sugyventinio nužudymą.
Šeštas Linos laiškas (kalba netaisyta)
„<...> Kiekviena nuteistoji turi teisę kas tris mėnesius į vieną ilgalaikį pasimatymą( dvi paros) ir vieną trumpalaikį pasimatymą (keturios valandos). Trumpame pasimatyme gali būti ir draugai, ir pažįstami, o ilgame tik patys artimiausi, tai mama, tėvas, brolis, sesuo, vaikai. Į vieną pasimatymą įleidžiami trys suaugę ir vienas vaikas, jei vaikai tavo, tai leidžiami visi iki aštuoniolikos metų amžiaus. Be to, jei turi sugyventinį ir esi su juo pragyvenusi daugiau kaip metus, pristačius reikiamus dokumentus, o jų be galo daug, galima jį įrašyti į asmens bylą ir su juo galėsi gauti ilgalaikį pasimatymą. <...> Be to, trumpuose pasimatymuose bendraujame ne per stiklą ar telefonu, kaip pas vyrus, bet yra patalpa, stovi staliukai, yra reikalingi indai, atsineši eidama į susitikimą, nes iš laisvės nieko negalima, kavos ar saldainių ir keturias valandas laisvai bendrauji tarsi kokioj kavinėj, gali pasisveikint, gali paimt už rankos, pajust saviškių artumą, o ilguose pasimatymuose yra kambariai, kuriuose tu būni vienas su saviškiais, bendros patalpos tai virtuvė su visa įranga, dušo kambarys, bendras tipo holas su kėdėm, televizorium ir ten dvi paras prabūni be prižiūrėtojų, savų žmonių apsuptyje, kur gali pasigaminti ką nori pavalgyti, kadangi į ilgalaikį pasimatymą galima iš laisvės neštis maisto produktus neribotai, tai tikrai yra priimtina, gaila, kad uždraudė į trumpus įsinešti maisto produktus, bet taip jau yra įprasta, kad per keletą žmonių kenčia visi, nieko čia jau nepadarysi.
Vienintelį minusą čia įžiūriu tai, kad žentas ar tai marti nėra priskiriami prie artimųjų žmonių. Skaityčiau jei žmogų priėmei į savo šeimą ir sutikai, kad tavo vaikas susietų gyvenimą su juo, tai jis tapo lygiaverčiu šeimos nariu ir tas, kas leido šį įstatymą nepagalvojo apie tokius galimus atvejus, kad pavyzdžiui aš atlieku bausmę, mano sūnus gal išvykęs pagal sutartį į užsienį, gal irgi kali, o gali būti, kad žuvęs, neduok Dieve, kaip tokiu atveju ar tai marčiai, ar žentui atvežti anūkus močiutei, jei jie dar visai maži. Ir didesniems vaikams išbūti keturias valandas prie staliuko yra sunku, o kur mažuliukam, kurie yra ir išdykę, ir judrūs, ir reikalingi išskirtinio dėmesio, tokiais atvejais geriausia būtų į ilgą, kur esti daugiau erdvės vaikui ir daug geresnės sąlygos bendravimui, bet kadangi nei marti, nei žentas nėra priskirti prie artimųjų, tai tokia teisė ir nesuteikta, o kai kam ji galbūt labai reikalinga."
