Anapus kalėjimo tvoros pramogų nedaug, o ir jos dažniau sukelia verkimą nei juoką.

Lina (vardas pakeistas, tikras - autorei žinomas), dėstydama savo mintis laiškuose, suteikia progą pažvelgti į kalėjimą ir kalinius kitu kampu. Kokiu? Belieka sekti jos laiškus...

Lina – moteris, nuteista septyneriems metams nelaisvės už sugyventinio nužudymą.

Aštuntas Linos laiškas (kalba netaisyta)

„<...> Laisvalaikiu šnekame apie viską ir apie nieką. Kaip čia geriau paaiškinus, kad geriau suprastumėt. Yra toks posakis „ir sienos turi ausis“ todėl bendroje erdvėje kalbame apie tai, kas vyksta aplinkui mus, šnekam ir tyčia nusišnekam tik, kad būtų juokinga, kas nors papasakoja kokį anekdotą ar tai ką nors linksmo iš praeities, tiksliau „pilstom iš tuščio į kiaurą“. Na, o susiėję su artimesnėmis moterimis, su kuriomis artimiau bendraujame, tai prie kavos ar arbatos puodelio, bandom atsiverti, kiek skaitom reikia, kad kiti žinotų, apie save, savo praeitį, o taip pagrindinės temos apie tėvus, mamas, brolius, seseris ir kas be ko, kas yra svarbiausia, vaikus. Tai pačios aktualiausios temos, kas gauna laišką nuo savų – dalinasi savo džiaugsmais iš anapus tvoros ar tai guodžiasi, jei ten kas nutiko, o apie vaikus kiekviena gali pasakoti, prisiminti, girtis, didžiuotis jų pasiekimais juk kiekvienai mamai jos vaikas pats gražiausias, geriausias ir šauniausias. Kokią temą pradėtum gvildenti, o pabaiga visada ta pati namų ilgesys, nenusakomas nerimas dėl tų, tau artimų žmonių, kurie liko tavęs laukti, kuriem suteikiai tiek skausmo ir kitų žmonių paniekos, nes tie, kurie liko mūsų laukti sulaukia daugiau priekaištų dėl mūsų poelgių, nei mes būdami izoliuoti nuo visuomenės.

<...> Gyvenant nelaisvėje pramogų yra mažai. Geriausios pramogos kada atvyksta koks nors kolektyvas ar dainininkas koncertuoti. Tai praskaidrina nuotaiką, bet tai būna retokai, be to pačios nuteistosios įvairių švenčių progom surengia koncertus, nes ir tarp mūsų yra gražiai dainuojančių, grojančių, kuriančių, šokančių. Prieš Motinos dieną atvyksta koncertuoti vaikučiai, dažniausiai iš globos namų, tai mus ir linksmina, ir liūdina. Nebūna koncerto, kur atlikėjai – vaikai, be ašarų, nes kiekvienas graudina žodžiai dainų, eilėraščių, kitos tuose mažyliuose mato savus, kitos prisimena savuosius, kada jie buvo tokie mažyčiai ir nešė joms gėles, žodžiu viskas sukasi apie tą patį vaikai ir artimieji.

Kasdienybė yra niūri ir pilka, nes ta pati rutina ir nieko kito. Kas gali blogiau būti už tai, kad žmogus žino dieną, savaitę ar mėnesį į priekį ką jis valgys, ką darys? Kas nori žinoma tuštumos spragas bando kaišyti visokiais užsiėmimais. <...> žodžiu kas tik nori tas randa kuo paįvairinti savo kasdienybę. Taip ir gyveman, tiksliau stumiam dienas į priekį ir tiek.“