Vakar viename iš Vilniaus knygynų rašytojas Andrius Užkalnis susitiko su knygų mylėtojais. Smalsumą užduoti klausimų jau dviejų knygų autoriui patenkinau ir aš. Nors su rašytoju pokalbis truko trumpai ir ne kaip interviu, negaliu nepasidalinti A. Užkalnio mintimis.

Knygų „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ bei „Kelionių istorijos“ autorius į teiginį, kad pirmojoje knygoje jis – lietuvis Lietuvos kritikas, sureagavo mintimis, esą reikia turėti kažkokį atskaitos tašką, kad galėtume žvelgti ir vertinti įvairius dalykus, todėl natūralu, jog knygoje apie Angliją jaučiamas ir Lietuvos epizodas, o, jei jis kritiškas, tai veikiau žmoniškas požiūris ir analizė to, kokia šalis esame.

O kad esame „tokie, kaip visi“, autorius akcentuoja ir kalbėdamas apie tarp žiniasklaidos atstovų populiarią mintį, kad „gera naujiena yra bloga naujiena“. A. Užkalnis teigia, kad tai būdinga ne tik lietuviams – tai visą pasaulį apėmusi tendencija. Dar daugiau – tai žmonių psichologija, kai jaučiamasi pranašesniu, kai spaudoje neigiamos žinios, ir jaučiamasi prastesniu, kai žiniasklaida eskaluoja pozityvius dalykus.

Tačiau man patiko A. Užkalnio mintis, esą žmonės – rungtyniaujantys padarai, o tai reiškia, kad kažkas laimi, o kažkas turi pralaimėti. Pritariu: net jei atvirai nelenktyniaujame mokslo, pasiekimų, finansinės sėkmės ar tiesiog elementaraus gerbūvio klausimais su kolegomis ar net artimaisiais, tai lenktynininko dvasią galėtume rasti kiekvienas pasikapstę savo mintyse ir emocijose.

Dabar gailiuosi nespėjusi paklausti, dėl ko ir su kuo lenktyniauja autorius. Juk mes – žmonės.