Šeštadienį Varėna kvietė į penkioliktąją Grybų šventę. Tradicinis renginys į grybų sostinę kaip ir kasmet pritraukė svečių iš visos Lietuvos, o garbūs svečiai buvo skaičiuojami dešimtimis. Dzūkai šypsosi, sakydami, jog dėl svetelių jie ir saulėtą orą kasmet užsako.

Patys ankstyviausi ir energingiausi Dzūkiją pasveikinti suskubo nenuilstantys grybautojai. Marcinkonių miškuose rinkdami baravykus, makavykus, šilbaravykius ir voveraites jie kovojo dėl Varėnos rajono savivaldybės mero Vido Mikalausko taurės.

Tuo metu Varėnos mieste jau virte virė darbai. Miesto parke buvo įrenginėjami seniūnijų kiemeliai, kūrėsi menininkai, amatininkai, moterys zujo aplink stalus puošdamos juos gardžiausiais dzūkiškais valgiais.

Tačiau pradėkime nuo Grybų šventės akcento, lydėjusio visus visur visoje Varėnoje – grybuko.

Pakalbintos dzūkės merkdamos akį sakė esą grybas – maistas, vaistas ir nuodas. O Grybų šventėje tai dar ir puošybos elementas. Ant suolelių, ant stalelių ir ant kelmelių.

Koks dzūkų stalas be patiekalų iš grybų!? Varėnos seniūnijos kiemelyje už gėrybėmis nukrauto stalo susėdusios dainuojančios moterys tik spėjo sukiotis pagal fotografų prašymus.

Jeigu išgirdę siūlymų pasivaišinti grikine banda kepta ant kopūsto lapo kai kurie sveteliai dar baukščiai dairydavosi, tai dzūkiški lašinukai, kvapni duona ir svogūnai abejingų ir nejaučiančių alkio nepaliko.

Laužas, katiliukas, grybai ir vanduo. Toks grybienės receptas. Ar pilvai negurgia?

Jei ne, grybienę galima paskaninti gabalėliu sviesto. O kadangi Matuizų seniūnijos kiemelyje moterys sviestą mušė pagal dainų ritmą ir čia pat jį skanavo, net sočiausio svetelio skrandis galėjo sunerimti.

Maisto kvapus keitė saldesni aromatai - netoliese muilus gamino svečias iš Vilniaus rajono. Plačiai besišypsantis muilo žinovas sukosi tarp smalsuolių ir vis nenuleido akių nuo stebuklingojo katiliuko su muilo ruošiniu. „Muilą perka tik tinginiai, tingintys kasytis“, - paslaptį pakuždėjo svečias.

Dzūkai – iškalbingi. Tuo buvo galima įsitikinti pabendravus su Varėnos seniūnijos kiemelyje mezgusia močiute. „Vaikeli, dzvi tokias numezgu per pusantros dzienos, bet tai jau reikia duocis!“, - apie šlepečių mezgimo ypatumus prakalbo žavioji dzūkė. Ir derybas dėl kainos jau buvome bepradedančios, tik, deja, močiutė patikino, jog per dieną nespės tinkamų numegzti, kadangi daug kas kalbina ir trukdo dirbti.

Neoficialiomis rungtynėmis tapo stipresniųjų bandymai pakelti moliūgus. Įdomu, kiek sveria vienas jų?

Pagarba rudens derliui ir duoklė amatams. Sukurti ypatingą aurą dzūkai moka.

Svetelių sulaukta tiek, kad vienai dienai Varėna tapo didmiesčiu; Grybų šventės tradicija įsišaknijo taip, kad tik retas vis dar nežino kelio į šį miestą; o dzūkų žavesio užteko visiems šiųmetinės šventės dalyviams.