Prieš kelias dienas spaudoje pasirodę pranešimai apie Rusijoje įvykusį teismą, kurio metu nuteisti draugą užmušę ir suvalgę, o kitą jo kūno dalį kebabų gamintojams pardavę, asmenys, visuomenei priminė protu sunkiai suvokiamą reiškinį – kanibalizmą. Kanibalizmą tik kaip siaubo filmų elementą vertinantiesiems, rodos, reikėtų prikąsti liežuvį: kanibalizmo pavyzdžiai vis pašiurpina įvairias pasaulio šalis ir aštrina diskusijas, kur ieškoti šio baisaus reiškinio priežasčių.

Kanibalizmas – tai...

Kanibalizmas apibūdinamas kaip savos rūšies atstovų valgymas, tačiau dažniausiai šis terminas taikomas tik žmonėms, nors atitinkamų pavyzdžių galima rasti ir tarp gyvūnų. Kanibalai pagal savo elgseną gali būti skirstomi į žudančius ir valgančius tik savo bendruomenės narius, bei į tuos, kurie žudo ir minta kitos bendruomenės nariais. Tačiau kanibalai ne visada žudo. Išskiriamas nekrokanibalizmas – negyvėlių valgymas.

Iš kur tai?

Šiuo klausimu antropologai – žmonių ir žmonijos tyrinėtojai – nesutaria. Vieni linkę manyti, kad tai negatyvioji žmonių prigimties pusė, sietina dar su priešistore. Kiti kanibalizmo kilmę sieja su biblijiniais laikais, nuo kurių esti teiginiai „Kristaus kūno valgymas ir kraujo gėrimas“. Dar kiti tvirtina, kad tai – bado pasekmė.

Kad kanibalizmas – ne šiuolaikinis „sulaukėjimas“ įrodo ir senųjų genčių bei kapaviečių tyrinėjimai, atskleidžiantys jau anuomet buvusias kanibalizmo apraiškas.

Beje, ne visi antropologai linkę patvirtinti kanibalizmo egzistavimą – yra manančiųjų, kad tai tėra mitas, neturintis nieko bendra su tikrove, o pavieniai žmonių žudymo ir valgymo atvejai turėtų būti siejami su tam tikromis ligomis ar elgesio sutrikimais, tačiau tik ne su kanibalizmu.

Nuo ritualų iki tikrų faktų

Kalbėti apie kanibalizmą kaip apie ritualų ir magijos pasekmę – sudėtinga ir „slidu“, mat, kur tiksli riba tarp jų, vargu ar įmanoma atsakyti, tačiau kai kurie mokslininkai neabejoja, kad senasis ritualas suvalgyti priešą irgi gali būti sietinas su kanibalizmo ištakomis. O taip pat nereikia užmiršti ir senojo įsitikinimo, neva, suvalgius kitą, įgaunamos visos jo jėgos ir galios.

Lyg puse lūpų apie kanibalizmą užsimenama kalbant ir apie Napoelono kariuomenės grįžimą iš Maskvos, taip pat apie pirmųjų Amerikos imigrantų kelionę Kalifornijoje, vadinamą „Dinner party“... O XXI amžiuje pasaulinė žiniasklaida nušviečia kanibalizmo atvejus tai Rusijoje, tai Anglijoje, tai Jungtinėse Amerikos valstijose...

Sušmėžuoja ne tik pranešimai apie kanibalizmo atvejus visame pasaulyje, bet ir antropologų diskusijos, kaip reikia vertintį šį reiškinį. Pastarosios labai aštrios dėl krikščionybės vaidmens jame bei įspūdingos dėl galimybių itin objektyviai vertinti senąsias masines žmonių kapavietes. Tačiau net ir surenkami duomenys neleidžia mokslininkams rasti bendros pozicijos.

O visuomenę tokia informacija veikia dvejopai – gąsdina bei išlaisvina fantaziją.

Visgi, pasaulis turi dar daug paslapčių.