Interviu su Liudmila Timofejeva, aptartas ir žurnalisto bei politikos apžvalgininko Artūro Račo blog‘e, kaip geros mokinės pavyzdys jau nusislinko į archyvą – gana to gėrio, blogus pavyzdžius vis ignoruoju - yra kas ir be manęs juos aptaria.
Bet skaitytojų reakcija, kokią sukėlė anas interviu su mokine, vis dar neišeina iš galvos: tiek priekaištų, matyt, negaučiau net už su šimtu klaidų publikuojamą rašinį, kiek gavau kritikos dėl „perspausto teigiamybių demonstravimo“.
Būtų galima dokumentinį filmą pastatyti. Jį pavadinčiau „Lietuva 2009: gražiems pavyzdžiams NE“. Pasikviesčiau komentatorius, nepatenkintus asmenis, siuntusius elektroninius laiškus, ir mano filmas neabejotinai susilauktų sėkmės – viskuo nepatenkinti tautiečiai būtų patenkinti kitų nepasitenkinimu.
Bet čia ne apie tai.
Aš ir vėl ketinu erzinti skaitytojus siūlydama susipažinti su dar viena perspektyvia, jauna asmenybe (kad tik taip visi skaitytojai neišsilakstytų...). Štai kodėl ir prakalbau apie kiną.
Rūta Staniulytė – paauglė, kurianti trumpametražius filmus, laimėjusi ne vieną apdovanojimą, sako negalinti nebūti optimistė, kad Lietuvos kino rinka tik stiprės. Ji su bendraminčių komanda stato filmus ir sako, kad kinas moko ne tik laukti rezultato, bet ir mėgautis pačiu procesu.
Ar šis pomėgis - filmų statymas – dar viena šiuolaikinio jaunimo mada?
Tai nėra mada. Net nepasakyčiau, kad tai - labai populiaru. Fotografija populiaresnė. Bet yra kuriančiųjų ir jie visi - jėga!
Kas Tu esi savo kuriamuose filmuose - režisierė, aktorė, operatorė?
Drąsiai sakau, kad kinas yra komandinis darbas (red. – Rūta lanko vaizdo operatorių būrelį Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centre). Aš filmukuose esu režisierė ir montažo režisierė, bet daugiau ar mažiau bandyti teko viską. Tik pabandžius kurti filmukus supratau, koks tai procesas, kokios komandos reikalauja kino statymas: reikia ir apšvietėjo, ir garsisto, ir grimerio, ir kadro dailininko, ir net žmogaus, kuris nei vaidina, nei daro kokį nors apčiuopiamą darbą, bet būna, stebi ir skleidžia gerą energiją.
Kokių perspektyvų turi toks užsiėmimas?
Kai tai - hobis, tos perspektyvos yra daugiau asmeninis tobulėjimas.
Kokia asmenybe reikia būti, kad galėtum kurti šį meną?
Svarbiausia - vaizduotė ir atkaklumas. Kitkas - daugiau antraeiliai dalykai.
Daugelis sakytų, kad lietuviško kino visiškai nėra, o tas, kuris kartais pasirodo - menkavertis. Ką Tu į tai?
Aš optimistė!
***
Kalbos kalbomis, bet šiuo atveju reikia pamatyti darbus.
Rūta ir kiti filmų statymo menu gyvenantys mokiniai iš visos Lietuvos savo darbus pristatys jau gruodžio 4 d. kino teatre Forum Cinemas Vingis.
Gal čia ir prasideda Lietuvos ateities įžymybių kelias?
...]
