Ne vienerius metus rinkėjų galvose kirba mintys, kokiais principais remiantis rinkti tautos atstovus į Seimą. Yra politologų, teigiančių, kad Seimo narys privalo išmanyti ekonomiką, istoriją ir įstatyminę bazę. Sociologai antrina pirmiesiems ir sako, kad sociologijos žinios taip pat svarbios. Visuomenėje paplitęs juokelis, kad bent psichologinis testas kandidatams į Seimo narius – būtinas.

Tačiau jau greitai kai kurių disciplinų Seimo nariai galės mokytis ne PRIEŠ išrinkimą, o PO rinkimų. Jie išrinkti NE DĖL TO, kad mokyti, verti ir galintys, o dėl to, kad GALĖTŲ MOKYTIS.

Po vasaros į nemokamus mokslus kibs tie Seimo nariai, kurie nori patobulinti užsienio kalbų žinias arba pagilinti kompiuterinio raštingumo įgūdžius. Gražus edukacinis projektas, lavinsiantis mokslo trokštančius arba stokojančius (prie pirmųjų prisidės padėjėjai ir kiti valdininkai), jau yra sulaukęs daugiau negu pusantro milijono litų paramos iš Europos Sąjungos.

Jei yra pradėjusių niršti, skubu nuraminti. Seime žmonės motyvuoti ir trokštantys lavinimosi.

Štai konservatorė Danutė Bekintienė sako, kad prancūzų kalba yra jos meilė ir ji norėtų ją geriau išmokti. Argi už tokius romantiškus moters tikslus galima pykti? Tereikia džiaugtis, kad tokia tvirta argumentacija spinduliuojama kalbų mokymosi klausimu. Meilė kalbai – didžiausia meilė, kuria netveria krūva filologių ir kitų neaiškių tipažų. O meilės poreikį patenkinti reikia... Belieka palinkėti neužmiršti tiesioginio darbo per meilę kalbai.

O štai kompiuterinio raštingumo kursai gali likti ir neįvertinti. Pavyzdžiui kita konservatorė Vida Marija Čigriejienė akivaizdžiai dvejoja tokių žinių naudingumu jai, kadangi moteriai to retai prisireikia, todėl teigia dar pagalvosianti. Įdomu, ką tai reiškia? Bet turbūt nieko gero...

Labai svarbu pastebėti, kad apie tokio niekinio lygio problemas kaip mokykliniai vadovėliai ir galimybės juos įsigyti patiems mokiniams, diskusijos vis pasigirsta – nuraminamos, išlenda – vėl dingsta. Žodžiu, nerandama sprendimo, Švietimo ministerija nepajėgia susikalbėti su mokinių tėvais ir kitais nemokamais vadovėliais suinteresuotais asmenimis, o apie Seimo narių mokslus nebuvo net pelės krebždėjimo – tik rezultatas akivaizdus. Sakyčiau labai nesukalbami tie tėveliai ir kitos švietimo įstaigos, jei Švietimo ministerija nesusikalba su jais. Reikėtų imti pavyzdį iš mokslo šaknis knisiančių Seimo narių.

Kas nepajėgia savarankiškai mokytis užsienio kalbų, o kursai – per brangus malonumas, tapkite valdininku ar bent jau Seimo nariu padėjėju.

Pasipiktinimą dėl mokslų, jų finansavimo galima užgožti – reikia lavintis ir lavinti. Pasipiktinimo dėl apgailėtinų mokymosi argumentų užgožti nepavyktų net ir labai norint.