Vasario 4-6 dienomis Litexpo parodų centre vyko paroda „Mokymasis. Studijos. Karjera 2010“, kurios metu moksleiviai buvo raginami pasilikti Lietuvoje, rinktis studijas mūsų šalyje, supažindinami su universitetais, kolegijomis bei profesinėmis mokyklomis. Tačiau didelio dėmesio susilaukė ir užsienio universitetai. Kaip ir kasmet dauguma būsimųjų studentų pasiryžę vykti studijuoti ir laimės ieškoti užsienyje, ypač Jungtinėje Karalystėje. Ar karčios mokslo šaknys svetimoje šalyje, kokie skirtumai pastebimi studijuojant Lietuvoje ir svetur? Į šiuos klausimus atsako Audrius ir Dalia - Londono universitetų studentai.

Dalia Š., 21 m. (studijuoja Queen Mary University of London) :

Jei vyksti studijuoti į Angliją, turi būti pasiruošęs dideliam darbo srautui. Labai svarbu įveikti kalbos barjerą, kad galėtum mokytis toliau. Man asmeniškai dėstytojai labai daug padėjo, jei ko nors nesuprasdavau, kartais net pakartodavo sakinius lėčiau, bet reikia turėti omenyje, kad pagalba ir nuolaidos yra du skirtingi dalykai. Niekas didesnio pažymio neparašys, jei esi svetimtautis. Egzaminai taip pat čia vertinami griežtai, reikia rašyti tik konkrečius bei trumpus atsakymus.

Per paskaitas medžiaga pateikiama skirtingomis formomis: vyksta diskusijos, konspektavimas bei pateikiama video medžiaga. Skirtingas informacijos pateikimas labai padeda geriau ją įsidėmėti.

Pagrindiniai Londono universitetai probemų dėl knygų trūkumo taip pat neturi, kai kurios bibliotekos yra tokios dideles, jog jose yra speciali vieta, kur galima valgyti ar net pasnausti. Taip pat studentams taikomos įvairios lengvatos, įsigijus knygų savo lėšomis daugiau nei pusę sumokėtų pinigų grąžinama užpildžius reikiamų dokumentų formas.

Audrius L., 23m. (studijuoja London Metropolitan University) :

Įstojęs į universitetą Lietuvoje, pajutau, jog tampu tik masės dalimi, netenku galimybės išsiskirti ir atsiskleisti kaip asmenybė. Paskaitos buvo ganėtinai nuobodžios ir monotoniškos. Kai kurie dėstytojai tiesiog perskaitydavo savo šimto metų senumo konspektus, nesivargindami ką nors juose keisti. Buvo labai sunku palikti savo gimtąjį miestą, vakarus prie jūros išmainyti į Londono triukšmą, tačiau matydamas sunkiai dirbančius savo tėvus ryžausi išvykti ir kurtis ateitį pats.

Nei karto neteko gailėtis dėl tokio savo sprendimo, nors pradžia nebuvo lengva. Iškart pradėjau mokytis ir dirbti. Darbą susirasti tikrai nebuvo taip lengva, kaip įsivaizdavau prieš atvykstant. Laiko pasilinksminimams, kokį turėjo mano draugai Lietuvoje, nebuvo. Tačiau jau po pirmųjų mėnesių supratau, jog esu ten, kur ir turiu būti. Studijavau savo svajonių specialybę, įgijau daug patirties bei praktinių žinių.

Tačiau studijos užsienyje taip pat nėra pažadėtasis rojus, kaip daugelis tikisi. Manau, jog studijuoti Anglijoje geriausia tiems, kurie jau subrendę savarankiškam gyvenimui ir pasiryžę dirbti bei nepasiduoti kilus sunkumams. Žinoma, pasitaiko ir turtingų tėvų vaikučių, kurie studijas užsienyje renkasi ne tiek dėl kokybės, kiek dėl noro pasipuikuoti. Tokiems studijavimas virsta studentavimu, mat dėl per didelio pinigų kiekio jaunuoliams dažnai apsisuka galva.

Aš mieliau gyvenčiau Lietuvoje, čia mano šeima, šaknys, norėčiau ir pats sukurti šeimą gimtinėje, bet kol kas matau daug spragų švietimo sistemoje, tai ir skatina migracijos bangą...

Lietuvoje studentams blogos sąlygos mokytis ir tuo pat metu užsidirbti, labai prastos sąlygos bendrabučiuose, paskaitų metu dažnai užkertamas kelias bet kokioms diskusijoms, dėstoma principu „savo mintis pasilaikyk sau“. Londono universitete, kuriame studijavau, suteikta didelė kūrybinė laisvė, vyksta dėstytojo ir studento diskusijos, jaučiamas šiltas kontaktas. Gyvenimo sąlygos puikios, gyvenau bendrabučio kambaryje vienas, galėjau gerai išsimiegoti ir mokytis kada ir kiek norėjau. Žinoma, kainos Lietuvos ir Londono bendrabučiuose smarkiai skiriasi, bet uždirbtų pinigų gyvenimo išlaidoms padengti pakakdavo.

Investuodami į mokslą, investuojame į ateitį. Kokius specialistus sukursime, tokie mokys, gydys ateities kartas, todėl mokslo kokybė labai svarbi. Norėtųsi, kad to būtų siekiama ir Lietuvoje. Kita vertus, ar bėgti yra geriausias variantas? Galbūt turėčiau skatinti jaunimą likti ir kovoti už tikrai kokybiškas, geras studijas bei palankią paskolų sistemą?