...ir pagaliau taip ilgai lauktos šventės. Pats tinkamiausias laikas užmerkti akis, godžiai įkvėpti, susikaupti ir, sutelkus visas jėgas, stipriai stipriai atsispirti naujiems siekiams ir dideliems darbams.
Bet prieš tai...
***
Kadaise gyveno senučiukė. Ji neturėjo nei vaikų, nei giminaičių. Kas rytą šluodavo savo trobelės alsą, per dienas verpdavo, ausdavo arba siūdavo, o kas vakarą virdavo didelį katilą sriubos.
Kadangi senutė gyveno atokiau nuo kaimo, pamiškės eglių šakos remdavo jos trobelės stogą, o siauras kelias vinguriavo visai pro siauras trobelės duris, senutė labai dažnai sulaukdavo prašalaičių, prašančių kąsnelio duonos ar nakvynės. Ir ji niekada neatsisakydavo pagelbėti išalkusiajam ar leisti pailsėti nuvargusiam. O pati vis plušėdavo prie siūlų, audinių ar klupinėdavo gražindama kuklią trobelę.
Ilgėliau pas senutę pasilikę prašalaičiai visada smalsaudavo, kodėl vakarais ji verdanti tokį didelį katilą sriubos. Senutė atsakydavo šypsena.
Pasiklydę ir močiutės trobelę suradę malkų rinkikai taip pat degdavo smalsumu, kodėl jos trobelėje nenustoja dūzgęs verpimo ratelis. Senutė šiuos žodžius taip pat palydėdavusi šypsena.
Net po šarvais pasislėpę kariai, aptikę senutės trobelę, ją kamantinėdavo, ar galėtų iš jos nupirkti gražiųjų audinių savo mergelėms, tačiau ir į tai senučiukė tik nusišypsodavo.
Žinote, kas buvo toji darbšti močiutė? Sakoma, kad ją visi vadino Laime. Darbšti, kukli, dosni Laimė.
***
Tegul Jūsų šventės būna kupinos meilės, šviesos ir jaukumo, o darbštumo, gėrio ir dosnumo linkėjimai lai virsta pačia didžiausia Laime kiekvieno širdyje ir namuose.
Flash is required! T. Augulis, D. Butkutė, L. Dinius, A. Mamontovas, J. Miliauskaitė - Kalėdų naktį tylią
