Tarptautinė vaikų gynimo diena Lietuvoje – tik kalendoriuje ir dar pavienėse įstaigose. Kodėl taip, atsakyti nesudėtinga. Skeptikų tauta nelinkusi švęsti džiaugsmingų dienų – nebent tai apsvaigusi paauglė, kartojanti, kad nori šventę švęsti. Kitais atvejais baisu rizikuoti likti nesuprastu.

Istorines datas lietuviai linkę garbinti. Žalgirio mūšis, Nepriklausomybės atkūrimas, stojimas į Europos Sąjungą ir net giminaičio laidotuvių metinės – ypatingos datos. Arba vėliavų iškėlimu, arba bent specialiais pietumis istorinės dienos pagerbiamos kasmet.

O štai Vaikų gynimo diena – anokia istorija. Greičiau perspektyvos kvapas. O mes jos kažkodėl prisibijome. Neaišku, ką ir kaip daryti su tais vaikais, kurie reikalauja drąsiai žiūrėti į priekį, nežvilgčiojant per petį atgal. Kai vaikas griebia suaugusįjį už rankos ir tempia pirmyn, retas atvejis, kad vaikui pasiduodama – dažniausiai jis sudrausminamas ir lieka stovėti ten pat, kur vyresnieji. Dar dažniau nuo viliojančios perspektyvos vaikai nugręžiami. Taip ramiau – vaikas nemato ir nenori.

Šiandieninė šventė reiškia dar ir gynimą. O ginti perspektyvą lietuviams oi, kaip sudėtinga. Vietoj jos dažniausiai pasiūlomi saugios – suprask, jau apgintos – praeities vaizdeliai. Ir bunka vaikučiai kartais paprašydami ilgesnio pavadėlio, o vietoj leidimo sulaukiantys kieto timptelėjimo atgal.

Vaikų gynimo diena – priminimas apie saugotinas ir gerbtinas vaiko teises. Kaip žinia, tylus priminimas neatlieka savo funkcijos. Jei garsas kokybės ir nereiškia, tai bent žinią apie tokią dieną ir esamas vaikų teises išgirstų daugiau žmonių.

Tarptautinė vaikų gynimo diena pirmą kartą paminėta 1950 m., tad šiemet turime progą švęsti dvigubai. Minėjimo sukaktis (60 metų) ir šventės prasmė turėtų būti vaikinuojamos ypatingu dėmesiu vaikams. Ši diena yra tarsi centrinė sistema, kurią paskatinus teisingai veikti, iš jos į periferiją patektų naudingų žinių ir didesnės tolerancijos vaiko teisėms.

Bet ką kalbėti apie periferijas... Kol kas dėmesio vertas pats centras. Vaiko auklėjimui pasitelkiamos fizinės priemonės ir joms pritarianti centrinė sistema rodo šventės būtinumą. Visai kaip Velykos. Atsiranda pavienių, nežinančių, su kokiu religiniu motyvu siejama ši šventė, bet vis tiek švenčia – nedirba, iškilmingai pamini, optimistiškai nusiteikia, dieną įformina kaip atskaitos tašką. O taip švenčiama galėtų būti ir Tarptautinė vaikų gynimo diena. Tegul ir be laisvadienio, bet su emociniu užtaisu ir su kova dėl šventės kaip kad dėl Joninių.

Juk Jonų mažiau nei vaikų, o didelę šventę jie jau turi. Ar ir dėl to kaltas lietuvių norėjimas švęsti tik tai, kas iš tradicijų? Jei apie tradicijas, vaikai – pirmieji verti šventės ir pagarbos. Nuo vaikų prasideda suaugusiųjų kelias. Visi pirmieji ir paskutinieji asmenys buvo vaikais.

Su Tarptautine vaikų gynimo diena.