Visų Šventųjų diena bei Vėlinės turi spalvų. Geltonos žvakės, juoda žemė, žalios tujos ir pilkas akmuo. Kitomis dienomis ar juolab kitais metų laikais šios spalvos kiekviena atskirai simbolizuoja kažką kitką, tačiau mirusiųjų pagerbimo dienomis jos susivienija vienam tikslui – spalvinti kelią į prisiminimus apie brangiausius, artimiausius, geriausius, šviesiausius ir jau išėjusius...

Spalvos pačios niekada neišeina – jos tik palydi. Kai Kinijoje, Japonijoje ar kitose Tolimųjų Rytų šalyse žmogus išeina, jį palydi balta spalva; kai išeina mūsų arba mūsiškei artimos kultūros žmogus, jį lydi juoda; Afrikoje išėjusiuosius lydi raudona spalva. Spalvos nesipyksta.

Geriausias to įrodymas – prieš Vėlines bei Visų Šventųjų dieną įvairiaspalviais žiedais „pražystančios“ kapinės. Visa vaivorykštė. „Susirenka“ net ir tos spalvos, kurios neišlydi nei kraštiečių, nei afrikiečių, nei japonų. Pirmosiomis lapkričio dienomis visos šildosi prie žvakių. Telpa ir nesipyksta.

Štai prieš kelias dienas etnologė Nijolė Marcinkevičienė akcentavo, kad margaspalvėmis gėlėmis puošiami kapai nėra artimi lietuviams – ryškiaspalvės gėlės būdingesnės meksikiečiams. Negalima nesutikti, mes kuklūs, todėl ir gėlių žiedelių spalvos neakina, kai jos yra blyškesnės ir kuo artimesnės natūralioms spalvoms.

Visgi, melsvos, rausvos ar purpurinės gėlių žiedų spalvos neužgožia geltonos žvakės, juodos žemės, žalios tujos ir pilko akmens.