Kuo daugiau gamini, tuo labiau domiesi ingridientais „iš vidaus“. Žinoma, bus teigiančių, esą reikia atvirkščiai – ingridientai, o tik paskui gamyba.

Kuo daugiau rašai, tuo labiau giliniesi ir į pačią žurnalistikos sritį. Ir vėl aš ne nuo ten pradėjau?

Bet jei visiems aiškus kokybiškos žurnalistikos receptas, kodėl tiek daug nekokybiškų jos pavyzdžių?

Įdomesnius, keistesnius, antiteorinius, o labai dažnai ir nehumaniškus variantus, aptiktus žiniasklaidoje, šiek tiek paknibinėti būtina. Tokia ir bus pirmoji naujos skilties „Žurnalistikos link“ užduotis.

Bet ne visa žiniasklaida – purviasklaida. Kad šaukštas deguto sugadina statinę medaus gali sakyti tik tie, kurių būdas dažniau neigti negu teigti.

Tad dar viena naujos skilties užduotis – ieškoti pliusinės (pavyzdinės, teigiamos, humaniškos)  žiniasklaidos pavyzdžių. O kokie tie pavyzdžiai – trumpas sakinys ar televizijos kanalo koncepcija – aiškės natūraliai stebint ir tyrinėjant. Kalnai nuo tokių kapstymų nedrebės, bet nuolatos byrantis smėlis gali ką nors išgryninti.

O tarp netyčia atrastų pliusinių ar minusinių pavyzdžių įsiterps pamąstymai žiniasklaidos/žurnalistikos temomis.

Kitaip tariant, kol įvairiose visuomenės informavimo priemonėse vyks žurnalistinių darbų ekspozicijos, skiltis „Žurnalistikos link“ bandys panagrinėti parodinių darbų gamybai reikalingus atributus: teptukus, molbertus, įvairius menininkus, meno rinkas ir svarbiausia – menininkų bei jų parodas lankančiųjų santykius ( gal dar rasime meno galerijų savininkus...).

Ar aš girdžiu jau niurnančius skeptikus, neva tai žiniasklaidos kokybės nepagerins, tik dar kartą bus iškeliama tai, kas specialistams jau seniai žinoma?

Žiniasklaidos kokybę daugeliu atvejų lemia žmoniškojo faktoriaus buvimas, tad skeptikams vertėtų pradėti nuo savo niurnėjimų kiekio per parą ribojimo ir pamąstyti, kad jau vien tai būtų žingsnis link objektyvaus žiniasklaidos vertinimo.

Nuo objektyvaus vertinimo iki sprindžiu kokybiškesnės žiniasklaidos – tik žmogus ir jo iniciatyva.