Turbūt ne vienas skaitytojas yra matęs dokumentinių filmų ar skaitęs medžiagą, pasakojančią apie tai, kas valdo valdžią, oficialiai valdančią pasaulį. Valdo valdžią, valdančią.... Labai bjaurus junginys ne tik fonetine prasme, bet ir turiniu. Ar gali būti, kad valstybių prezidentai, didžiausių pasaulio kompanijų vadovai, įtakingi pasaulinio masto asmenys tėra statytiniai, vaidinantys pasaulinėje scenoje pagal įnoringų režisierių nurodymus?

Žinoma, galima tokią hipotezę atmesti ir toliau arti sau pažįstamą vagą.

Bet jei smalsu apžvelgti visą lauką, o ne tik vagą...

Konkrečios informacijos apie slaptus pasaulio galingiausiųjų asmenų susitikimus-pasitarimus nerasime pasaulinio lygio visuomenės informavimo priemonėse – tik hipotezės, teigimo/neigimo žaidimai, o Lietuvos spaudoje, rodos, tėra vos vienas kitas iš užsienio žiniasklaidos nurašytas ir paredaguotas darbelis.

Tai kokia gi ta informacija?

Apie tai, kad esti galingų asmenų grupė, kurios susitikimuose priimti nutarimai įgyvendinami pasauliniu mastu; jie lemia, kas vadovaus vienam ar kitam regionui; jie svarsto, kokia žmonių populiacija tinkamiausia palankiam tikslų įgyvendinimui; jie inspiruoja karus, nes tai būtinas jų žaidimo ėjimas – jie valdo.

Vienos pozicijos stovykla gali sakyti jau triumfuojanti: nėra oficialių viešai skelbiamų įrodymų, reiškia nėra ir  reikalo įtarinėti bei kelti tokias hipotezes.

Kiti gali klausti, o kur įrodymai, kad nėra dar didesnių pasaulinių paslapčių negu ši informacija?

Čia tik trys įdomūs „laipteliai“: tie, kurie valdo; tie, kurie gaudo informacijos trupinukus apie valdymą; tie, kurie ištroškę „egzotiškų“ naujienų.

Aukščiausias. Valdyti lengva, kol tau paklūsta, arba, kitaip tariant, kol valdytojo sprendimai nesusikerta su valdomos masės nuostatomis. O ar lengva valdyti tą, kuris nežino, jog yra valdomas? Ko reikia valdytojui? Puikios strategijos, tobulo plano ar ...tik žinojimo, kad pralaimėjimas neįmanomas?

Vidurinis. Kol Kažkas veikia (ypač jei dar ne taip viešai, kaip norėtųsi), Kažkas tą veiklą seka. Taip, žmogus – įtari būtybė. Informacija dokumentinių filmų ar rašytine forma tai nutyla, tai vėl sklando po pasaulį. Gerą ar blogą darbą daro tokios informacijos skeidėjai (jos kūrėjai?) – atsakyti gal ir neįmanoma.

Žemiausias. O „egzotiškų“ naujienų ištroškusių laaaabai daug. Apie žmonių gebėjimą sugerti tokio pobūdžio naujienas ir kas dėl to kaltas, kalbėta visokiais būnais ir per visus kanalus, bet ten, kur neaiškios plotmės, kur ne viskas suprantama, kur daug  paslapties –  labai masina.

Viena vertus, galima kalbėti, kad pasaulio valdymas – ne naujiena. Kažkuria prasme jį ir dabar valdo arba tik saujelė įtakingų asmenų, arba tik religija, arba tik medicina, arba tik politika, arba tik žmonių noras gyventi ir nesusinaikinti. Visa tai priklauso nuo požiūrio.

Kita vertus, galima įžvelgti įtakingų asmenų tikslą valdyti pasaulį dėl kuriamų sąjungų (kaip kad ir teigiama dokumentinėje medžiagoje), dėl vis daugiau mokslo paslapčių, kurios nutolusios nuo eilinių vartotojų per galybę metų, kilometrų ir dar kitokių mato vienetų.

Kuo mažiau žmogus supranta, tuo daugiau įtaria? O gal atvirkščiai? Ar tarpinis laiptelis tarp valdančių ir valdomų toks „išradingas“, kad, pateikdamas informaciją, manipuliuoja ištisomis masėmis? O gal taip pamaitinamas ir vilkas – aukščiau esantys, ir avis sveika (na, bent jau nukreipta patogia linkme) lieka.

Ir apie valdančiųjų, oficialiai valdančių pasaulį, neoficialų valdymą, ir apie religiją, ir apie antrą religiją – pinigus, ir apie nepažįstamus procesus sklando tiek ir tokios informacijos, kad protingas ne tas, kuris ją visą neigia ar teigia. Protingas tas, kuris stebi ir mąsto.

Pasaulio piramidės viršūnėlė taip nutolo nuo pamato, kad ertmės tarp jų neužpildo nei visuomenės informavimo priemonės, nei kiti tarpe galintys būti asmenys. Mes esame tobuli – jei kalbame apie vidurkį, išvestą tarp piraminės viršūnėje esančių personų ir piramidės pamatinių akmenėlių. Mes esame eiliniai – jei kalbame apie pamatinius akmenėlius. Ir mes esame neįvardijami – kai kalbame apie viršūnėles.

Tokia atskirtis ir lemia įtarinėjimus. O gal įtarinėjimų nebūna be pagrindo?

Nemačiusiems panašių temų dokumentinių filmų, bet susidomėjusiems, siūlau susirasti bent šiuos: „EndGame: Blueprint For Global Enslavement“ (2007) ir „Zeitgeist The Movie“ (2007).